Afiša    |    LKS    |    Nariai    |    Padaliniai    |    Festivaliai    |    Paslaugos    |    Konkursai    |    Veikla    |    DAR   
« 2017 Kovas »
PirAntTreKetPenŠešSek
 12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728293031 






RĖMĖJAI:

LIETUVOS RESPUBLIKOS
KULTŪROS MINISTERIJA








PARTNERIS:


2013-10-30

Eglė Gudžinskaitė. Nepatogus koncertas: The Hilliard Ensemble ir Ryčio Mažulio „Septem sermones“


Iš tolo žvelgiant, tai turėjo būti vienas komfortabiliausių „Gaidos" festivalio koncertų: Hilliardo ansamblio atliekama senosios ir šiuolaikinės vokalinės muzikos programa, kurios svarbiausia intriga - beveik valandos trukmės Ryčio Mažulio opuso „Septem sermones" (2013) pasaulinė premjera. Lygiai prieš 15 metų pirmą kartą Lietuvoje viešėjęs šis keturių senosios muzikos profesorių ir tikrų profesionalų vokalinis ansamblis anuomet irgi parengė Ryčio Mažulio „Canon solus" premjerą, kurią vėliau įtraukė į savo repertuarą greta kitų specialiai šiam ansambliui sukurtų naujosios muzikos partitūrų. Tad dabartinis projektas žadino susidomėjimą ir smalsumą nuo pat pirmosios užuominos apie atgimstantį bendradarbiavimą. O vos prieš porą metų Hilliardo ansamblis kartu su saksofonininku Janu Garbareku, surengę turą per pasaulį su programa „Officium Novum", darkart svečiavosi Vilniuje, kur bilietai į abu koncertus buvo iššluoti akimirksniu. Prisiminimai įkvepia, tad ir lūkesčiai prieš koncertą ne šiaip sau dideli.

Bet rezultatas - visapusiškai nepatogus. Nepatogu po didelių lūkesčių patirti nusivylimą. Nepatogu pastebėti, kad pagrįstai legendiniu vadinamas ansamblis, regis, suseno... O ir intonavimo netikslumai bei specifinis manieringumas, nuspalvinęs kone visą programą (kur tinka, ir kur nelabai), kartkartėm vertė jaustis tiesiog nejaukiai. Nepatogu ir prieš atlikėjus, kad tokią subtilią renesansinę a cappella muziką jie priversti atlikti tam visiškai akustiškai netinkamoje Šiuolaikinio meno centro erdvėje. Taip pat nepatogiu jau vien dėl trukmės vadinčiau R. Mažulio naująjį kūrinį - sunkiai apčiuopiama statiško laiko valanda akivaizdžiai vargino ir atlikėjus, ir ne tokius kantrius arba įsijausti nesugebėjusius klausytojus. O tada juk net ir nepatogias kėdes galima apkaltinti kaip trukdį patirti tą meditatyvią „beprasmių pasikartojimų" nuotaiką, kuria paprastai pasižymi šio kompozitoriaus išpuoselėti kanonai. Galiausiai nepatogu buvo jau ne pirmą kartą šiame festivalyje svarstyti, kuo gi šis koncertas (bent jau visa pirmoji jo dalis, skirta XV a. renesansinei anglų muzikai bei Arvo Pärto prieš dešimtmetį ar net tris sukurtoms kompozicijoms) atspindi „aktualios muzikos" realijas?..

Pagal Karlo Gustavo Jungo mistiškai ezoterišką ir savotiškai postmodernų tekstą „Septyni pamokymai mirusiesiems" sukurtas R. Mažulio naujasis opusas „Septem sermones" sukėlė įvairių minčių laviną. Viena vertus, ryškus kompozitoriaus braižas ir šįkart buvo lengvai atpažįstamas, kita vertus, turbūt dar niekada šio kompozitoriaus muzika nebuvo tokia marga, prisodrinta keisčiausių garsinių įvykių. Būtent elektronikos partija (kompozicija skirta keturiems vyrų balsams, trims violončelėms ir elektronikai), kurią autoriaus teigimu sudarė vien iš anksto įrašyti Hilliardo ansamblio narių atliekami melodiniai segmentai, keliagubai ar net keliasdešimt kartų išplėsti laike, o taip pat natūralūs įrašo metu skambėję triukšmai bei atlikėjams susiorientuoti skirti gongai, disonavo su gyvai atliekama medžiaga kaip netikėtas svetimkūnis. Tiršta fonograma, kurioje transformuoti dainininkų balsai virto chorais, klasteriais, kol apskritai prarado bet kokią girdimą vokalinę tapatybę, didžiulėje salės erdvėje „išsibarstė" pavieniais srautais.


The Hilliard Ensemble ir violončelininkai O. Švabauskaitė, E. Kulikauskas, P. Jacunskas. Edvard Volgin nuotr.

Tuo tarpu vokalinių motyvų audinys, priešingai, atrodė itin monolitiškas. Nuo centro-garso d besileidžiantys melodiniai segmentai intonavo lyg ir panašiai, o kartu vis kitaip kiekvieną iš 888 teksto žodžių. Sugulę į pasikartojančius ciklus jie pynė nepertraukiamą melodinių linijų raizginį, kurį tuo pačiu papildė ir violončelių (Povilas Jacunskas, Onutė Švabauskaitė bei Edmundas Kulikauskas) išgaunami pagrindinio tono ir jo obertonų flažoletai. Neįprastai ligšiolinei R. Mažulio kūrybai laisva ritmika, kai laikas matuojamas ne taktais, bet sekundėmis, ir atlikėjams suteikta neapibrėžtumo erdvė vietoje kompiuterinio tikslumo reikalaujančių nuorodų - dar viena netikėta kompozitoriaus braižo transformacija. Tiesa, klausytojams ji turbūt kur kas mažiau aktuali (paveiki), negu atlikėjams.

Gal dėl didokos kūrinio apimties ir ne visai įtikinamai suvaldytos formos, gal dėl ne pačių palankiausių atlikimo sąlygų (tiek akustiškai, tiek erdviškai), vis tik neapleidžia įspūdis, kad festivalyje nuskambėjusi „Septem sermones" premjera kol kas tebuvo bandomoji, savotiška kūrinio beta versija. Tokiu atveju, net ir nepatogūs vertinimai galbūt turės prasmę.

Lietuvos muzikos antena



Kontaktai

(c) 2009 Lietuvos kompozitorių sąjunga