Lede susidėliojęs vardas – šiuolaikinės operos festivalis NOA (Naujosios Operos Akcija). Šie kaskart vis kitokie „teatriniai krituliai" išties gaivina ir suteikia neblogą optimizmo dozę vien jau dėl to, kad apskritai egzistuoja.

Simboliška, kad festivalio atidarymas Vilnius mažajame teatre taip pat paženklintas balta spalva – publikai pristatytas naujausias Jono Sakalausko kūrinys, haiku opera „Sniegas". Parašyta pagal 12 haiku, muzikoje žaidžiama kvintų ratu, kurio kraštais dargi vaikšto M. Fermine's romano herojė – puikiai parinktos, tarpusavyje darniai susijusios inspiracijos.

„Sniegas" prasideda patylomis, žiūrovams dar tik renkantis į salę. Ir iš karto nuginkluoja jo didenybė vizualumas – jokia uždanga neslepia vilnijančio balto audeklo, kuris dengia visą spektaklio erdvę ir primena smarkiai stilizuotą tradicinio japonų teatro Noh sceną. Ši medžiaga virsta viskuo, kuo tik reikia – ir įšalusia žeme, ir sniego pusnimis, ir neramiu vandeniu. Tokioje išgrynintoje erdvėje skleidžiasi tai, ką sąlyginai galima būtų vadinti Onna mono – moteriškąją Noh atšaka, kuomet pagrindinio herojaus (shite) poziciją užima moteris, privalanti dainavimu ir šokiu perteikti absoliutų grožį. Spektaklio estetika labai primena amerikiečių genijaus Roberto Wilsono darbus – regime panašiai ištęstą laiką, judesio subtilumą, kostiumo griežtumą. Per ledo pasaulį keliaujanti moteris pasidabinusi moderniu kimono, kurio formos piešia sniege sustingusio drugelio siluetą. Visas minimalus spektaklis – kaip vienintelė akimirka; ko gero ta, kuomet nustoja plakusi širdis.

Stebint vienintelio operos vaidmens atlikėją, mecosopraną Agnę Sabulytę, akivaizdu – Talento Sniegas šią artistę apsnigo išties įspūdingo grožio snaigėmis. A. Sabulytės magija pirmiausiai prasideda nuo jos kūno, net kai jis nejudėdamas guli ant scenos baltumo ir tyliai laukia spektaklio pradžios. Vėliau šis kūnas skleisis, judės, plauks, jam skaudės ir jį apims ekstazė; tai – intelektuali fizika, būtina kiekvienam operos scenos žmogui, tačiau visgi taip retai sutinkama. Itin plastiški, aptakūs perėjimai iš vienos mizanscenos į kitą, spindinčios akys ir absoliutus žinojimas, vardan ko atliekamas kiekvienas judesys – aukščiausio lygio profesionalumas!

Kartu su kūnu, žinoma, keliavo ir solistės balsas – unikalaus atspalvio, jautrus mecosopranas, gražiai derantis su japoniška kūrinio dvasia. Kita vertus, būtent balsas ir garsinė spektaklio pusė ilgainiui ėmė ryškinti tam tikras veikalo problemas. Keistokas pasirinkimas spektaklio tekstą pateikti lietuvių kalba, kurios prigimtinė energetika ne itin dera su minimalistine japoniškos dvasios estetika – tegul ir netobulai ištarti japoniški žodžiai, ko gero, būtų vis tiek smarkiai prisidėję prie idėjos išbaigtumo. Lietuviškas tekstas A. Sabulytei, regis, tik kliudė – dėl gana giliai formuojamo ir vietomis pernelyg išplėsto vokalo mūsų gimtąja kalba dainuojamos frazės skambėjo kaip balsių rinkiniai, niekaip neatsiremiantys į priebalsius ir nesusiliejantys į aiškiai girdimus žodžius. Taigi neaišku, kas geriau – ar programėlėje perskaityti japoniško teksto vertimą, ir susidarius bendrą įspūdį mėgautis sceniniu vyksmu, ar klausytis lietuviškai atliekamų haiku, gaudyti paskirus žodžius ir stengtis sudėlioti juos į prasmingą eilę. Spektaklio metu išbandytas antrasis variantas, reikia pripažinti, kiek nuvargino.

Dainuojamasis tekstas skambėjo skaidrių garsų apsuptyje – buvo girdėti ir ledo traškėjimas, ir šalti elektronikos smūgiai, derinami su styginių kvarteto atliekama minimalistinė muzika. Nuostabią nuotaiką kūrė epizodai, kuriuose balta scenos spalva ir spektaklio herojės plastika  susiliejo su atšiauriu, stikliniu elektronikos skambėjimu ir styginių šnarėjimu – švaru, gryna. Į efemerišką kūrinio partitūrą atkeliavo ir agresyvoki garsai, kurie iš pradžių sudomino (pvz. pačioje spektaklio pradžioje, kuomet žiūrovas panardinamas visiškos tamsos, dūmų ir itin žemų tonų jūroje), tačiau vėliau ėmė erzinti – viena vertus, jie gožė solistės dainavimą, kita vertus, ilgainiui pernelyg suvienodėjo ir nebepasitarnavo kūrinio dramaturgijai. Minimalizmas muzikoje – specifinis dalykas, įtinkantis ne kiekvienam, tačiau be jokios abejonės labai derantis su haiku tekstais; šį kartą muzikinis taupumas kiek nuvylė – norėjosi išgirsti įdomesnių, aštresnių idėjų ne tik instrumentuotėje, bet ir formoje.

Apskritai pasirodė, kad spektaklis pakibo tam tikroje nesvarumo būsenoje, susidariusioje tarp dviejų japoniškų tradicijų – senosios ir naujosios. Pasirinkta charakteringa plastika ir klasikinis haiku žanras supriešintas su kompiuterizuotu, ultra-šiuolaikišku Japonijos įvaizdžiu, prie kurios pirmiausiai prisideda spektaklio muzika, o vėliau prisišlieja ir vizualiniai elementai. Toks derinimas, žinoma, įdomus ir novatoriškas – puiku, kad neįpulta į haiku spendžiamus stereotipų spąstus, neiliustruojamas tekstas. Tačiau susidarė įspūdis, kad galutiniam išpildymui pritrūko nuoseklumo ir paprasčiausios, tegul ir labai subtilios, kulminacijos. Choreografinis piešinys, įspūdingai suvirpėjęs pirmosiose spektaklio scenose, deja, neišaugo ir nesužydėjo – o būtų pakakę minimalaus draminio lūžio, juo labiau, kad pagrindinio vaidmens atlikėjos duomenys būtų leidę tą minimalizmą perteikti subtiliai ir nedemonstratyviai. Panaši „nekulminacinė" situacija susidarė ir muzikinėje plotmėje.

Akivaizdu, kad kūrybinės grupės snieginis drugelis gyveno stingdančio grožio narvelyje, apsuptas tobulai lakoniško žodžio, taupaus judesio, subtilaus muzikinio garso. Paleistas iš narvelio į teatro sceną, jis atsitrenkė į kai kurias aukščiau paminėtas kliūtis, tačiau vis dėlto pajėgė skristi - tokios vientisos vizualinės ir garsinės estetikos spektaklis yra brangintinas. O jeigu kai kurių žiūrovų širdys po spektaklio liko šaltos, gal ir gerai? Juk sniegas, vis dėlto...

Laūra Karnavičiūtė

grįžti