Afiša    |    LKS    |    Nariai    |    Padaliniai    |    Festivaliai    |    Paslaugos    |    Konkursai    |    Veikla    |    DAR   
RENGIA
LIETUVOS KOMPOZITORIŲ SĄJUNGA
bendradarbiaujant su
Nacionaline filharmonija

Vilnius
1998 lapkričio 3-13 d.

Koncertų programos
Ensemble Recherche (Vokietija)
Ensemble Cluster (Ukraina)
Meredith Monk (JAV)
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras
ARTGENDA'os fragmentai
Styginių kvartetas Chordos
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

XXXII Baltijos muzikologų konferencija

In margine
Alla Zahajkevič.Ukrainiečių muzika: nuo 7 iki 10 dešimtmečio (Patchwork meno bandymas) Ernestas Parulskis. Pranešimo, skaityto "Antigaidos" seminare Saratove, fragmentas - Viršun

 

Lapkričio 3
Nacionalinė filharmonija
19 val.

ENSEMBLE RECHERCHE
(Vokietija)

Martin Fahlenbock, fleita
Jacqualine Burk, obojus
Melise Mellinger, smuikas
Barbara Maurer, altas
Lucas Fels, violončelė
Klaus Steffes-Holländer, fortepijonas

Shizuyo Oka, klarnetas
Andrew Digby, trombonas

HELMUT LACHENMANN stringtrio (1965)*
smuikui, altui ir violončelei

CORNELIUS SCHWEHR da capo (1986)*
obojui, violončelei ir fortepijonui

HANSPETER KYBURZ Danse aveugle (1997)*
fleitai, klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui

***

MATHIAS SPAHLINGER gegen unendlich (1996)*
klarnetui, trombonui, violončelei ir fortepijonui

WOLFGANG RIHM Chiffre IV (1984)*
klarnetui, violončelei ir fortepijonui

MARC-ANDRÉ DALBAVIE In Advance of a Broken Time (1994)*
fleitai, klarnetui, smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui

KONCERTĄ REMIA
GETĖS INSTITUTAS
PRO HELVETIA
LIETUVOS AVIALINIJOS

* premjera Lietuvoje

HELMUT LACHENMANN (g.1935 Štutgarte) 1955-1958 metais Štutgarto Musikhochschule studijavo fortepijoną (Jürgeno Uhdes klasė) ir teoriją (Johano Nepomuko Davido klasė), 1958-1960 pas Luigi Nono Venecijoje - kompoziciją. Pirmą sykį jo muzika viešai suskambėjo 1962 metais Venecijos bienalės ir tarptautinių Darmštato vasaros kursų metu. 1965 metais Lachenmannas dirbo Gento universiteto elektroninės muzikos studijoje. Nuo 1961 metų jis pradėjo dėstyti.
Rengdamas pratybas ir seminarus kompozitorius bendradarbiavo su įvairiais universitetais. 1961-1973 metais jis buvo kviečiamas dėstyti Ulmo Hochschule für Gestaltung, 1966-1970 metais dėstė teoriją Štutgarto Musikhochschule, 1970-1976 buvo muzikos instruktoriumi Liudvigsburgo Pädagogische Hochschule, 1972 metais kompozicijos studijų kordinatoriumi tarptautiniuose vasaros kursuose Darmštate. 1972-1973 metais jis vadovavo Bazelio universiteto kompozicijos klasei. 1976 metais buvo pakviestas į Hanoverio Musikhochschule, nuo 1981 metų tapo Štutgarto Musikhochschule kompozicijos profesoriumi. Kaip naujosios muzikos dėstytojas jis dirbo Brazilijoje ir Dominikos respublikoje (1978, 1982). Nuo 1978 iki 1992 metų dirbo tarptautinių vasaros kursų Darmštate instruktoriumi. Skaitė paskaitas, vedė seminarus ir kursus Buenos Airėse, Santjage, Čilėje, Tokijuje ir Sankt-Peterburge. Lachenmannas yra Berlyno, Hamburgo, Leipzigo, Mannheimo ir Miuncheno Menų akademijos narys. Tarp daugybės gautų premijų reikėtų paminėti Miuncheno miesto kultūros premiją (1965), Štutgarto miesto kompozicijos premiją (1968) ir Bacho premiją Hamburge (1972). Lachenmanno literatūriniai esė "Musik als existientielle Erfahrung. Schriften 1966-1995" 1996 metais buvo publikuoti Vysbadene. Helmuto Lachenamnno diskografijoje - kelios dešimtys kompaktinių plokštelių ir analoginių įrašų. Kai kuriuos jo kūrinius (pvz. Pression) pakartotinai yra išleidusios kelios leidyklos.

Helmuto Lachenmanno muzika nevokiškai auditorijai vis dar lieka terra incognita. Tai daug neįrašytų į kompaktinius diskus ir retai atliekamų koncertuose kūrinių, kurie po pirmos pažinties dažnai atrodo neprieinami ir lyg tyčia atstumiantys. Tuo tarpu daugelyje kontinentinės Europos šalių ir ypač savo tėvynėje - Vokietijoje, Lachenmanas yra vertinamas kaip svarbi ir reikšminga asmenybė, besireiškianti vokiečių avangardinėje muzikoje jau nuo 7-ojo.
Lachenmano kūrybos raidą per paskutinįjį šio amžiaus ketvirtį ir ypač jo savikritišką, stimuliuojančią mąstyseną lemia santykis su bendraamžiais bei istorinė situacija. Gimęs 1935 metais, Lachenmannas buvo per jaunas, kad įsilietų į Stockhauseno ir jo kolegų post-vėberniškojo laikotarpio serialistų kartą, tačiau pakankamai suaugęs, kad šeštajame dešimtmetyje, totalaus serializmo klestėjimo metais, studijuotų kompoziciją, pasiekdamas brandą kaip tik tuomet, kai tam tikri, neabejotini postulatai ėmė griūti. Kai 1962 metais Lachemanno kūriniai pradėjo skambėti viešai, kompozitorius suvokė, kad radikalūs kūrėjai privalo ieškoti išeities iš sparčiai besivystančio meninio cul de sac.
Tuo metu, kai pokario avangardo lyderiai ieškojo sintaksinių sprendimų bendra prasme (Stockhausenas išrasdamas momentinę formą, Boulezas - savo kūriniuose panaudodamas kontroliuojamą atsitiktinumą), jaunųjų idėjos siekė dar toliau. Pvz., trys kompozitoriai iš Didžiosios Britanijos, beveik Lachenmanno bendraamžiai - Alexanderis Goehras, Peteris Maxwellas Daviesas ir Harrisonas Birtwistle'as - atrado nors ir laikiną sprendimą, griežtajam serializmui taikydami viduramžines technikas ir muzikos medžiagą; kiti pasirinko Johno Cage'o kelią ir ieškojo labiau nevaržomo, atviro požiūrio į garsų organizavimą.
Tuo tarpu Lachenmanas pasirinko ypatingą ir nesaugų kelią. Šeštajame dešimtmetyje du metus studijavusiam pas Luigi Nono kompozitoriui reikšmingas buvo ne tik muzikos kalbos šlifavimas, kuriam įtakos turėjo Nono išpažintas totalus serializmas, naudotas ankstyvuose Lachenmanno kūriniuose, bet ir mokytojo požiūris į socialinę ir politinę muzikos funkciją. Jau nuo šeštojo dešimtmečio pradžios, italų kompozitorius siekė, kad jo muzika turėtų aiškią "misiją". Tuo tarpu Lachenmannas nuėjo dar toliau. Septintojo dešimtmečio viduryje kompozitorius pradėjo kvestionuoti pačius pagrindinius Vakarų muzikos postulatus, gyvavusius ištisus 600 metų, reikalaujančius, kad klausytojas, norėdamas suvokti muzikinę mintį, privalo angažuotis socialine ir kultūrine prasme.

Andrew Clements

STRINGTRIO (STYGINIŲ TRIO) Kūrinys parašytas 1965 metais ansambliui Societa Cameristica Italiana. Pirmą sykį atliktas 1966 metais Gente.
Skambesys ir forma apibrėžiami lyg improvizuojant, jungiant tam tikrus instrumentinius gestus, kurie vis kitaip tirštinami ir aštrinami. Laikai tarp tokiu būdu sukurtų laukų palaipsniui atveria savas erdves, tad tekstas ir tai kas yra tarp jo susikeičia vaidmenimis.
Kūrinys parašytas anksčiau nei mano pirmasis opusas - solo mušamiesiems "Interieur I", kuriame atsargus prieš tai vengtų figuratyvių skambesio modelių naudojimas tampa preciziškesnis ir veda prie individualizuotų konstrukcijų.

Helmut Lachenmann

CORNELIUS SCHWEHR (g.1953 Freiburge)1970-1974 metais Freiburge studijavo teoriją ir kompoziciją su Walteriu Hecku, 1975-1981 metais Freiburgo Musikhochschule studijavo kompoziciją (Klauso Huberio klasė), teoriją (Peterio Förtigo klasė) ir gitarą (pas Denise Lavenchy). 1981-1983 metais kompoziciją studijavo pas Helmutą Lachenmanną, Štutgarto Musikhochschule. 1981-1995 metais Freiburgo Musikhochschule, 1986-1989 metais Karlsrūjės aukštojoje muzikos mokykloje, 1989-1995 metais Winterthuro konservatorijoje dėstė kompoziciją ir muzikos teoriją. Nuo 1995 metų Freiburgo Musikhochschule kompozicijos ir muzikos teorijos profesorius.
Kompozitorius yra Heinricho-Strobelio fondo (1983) ir Baden-Württembergo Meno fondo (1985) stipendininkas. Gaudeamus muzikos savaitės (1980), konkurso Mönchengladbache (1981), tarptautinio kompozitorių seminaro Boswilyje (1982 ir 1984), WDR jaunųjų kompozitorių forumo (1989) laureatas. Jo kūriniai nuolat atliekami Vokietijoje ir kitose šalyse.

DA CAPO (1986)
Jeigu yra tikrovės suvokimas
turi būti ir galimybių suvokimas
(Robert Musil)

Kūrinys yra trijų dalių ir atliekamas trijais įvairios trukmės varijantais. Kiekvienos dalies pabaigoje muzikantai turi galimybę grįžti į pradžią ir 1-ojo fragmento rėmuose bet kurioje vietoje pabaigti (kiekviename iš trijų galimų varijantų - skirtingoje).
Galimos tokios formos interpretacijos:
a) 1 dalis - kartojimas -1 dalis iki "fine 1"
b) 1 dalis - 2 dalis - kartojimas - 1 dalis iki "fine 2"
c) 1 dalis - 2 dalis - 3 dalis - kartojimas - 1 dalis iki "fine 3"
Kiekviena iš trijų versijų yra pilnai užbaigta.
Kiekviena iš trijų versijų baigiasi, bet neužsidaro.
Koncertuose, kuriuose yra atliekama tik viena versija, prasmingiausia būtų pasirinkti tą, kurioje susijungia visi fragmentai (mažų mažiausia dėl kompozitoriaus savimeilės). Trumpesnių versijų prasmė atsiskleidžia tik tada, kai jos turi platesnį (šiuo atveju ilgiau trunkantį) kontekstą.
Ir visgi aš jokiu būdu nesu linkęs tarnauti struktūrų fetišizmui. Forma, kuri leidžia įsitikinti, kad identiški tekstai gali funkcionuoti kaip atspirties taškai ir kaip muzikinio vyksmo rezultatai, teikia informacijos apie suvokimo būdus ir muzikinių sąsajų problematiką. Nes sąmoningas muzikos klausymas nuolatos bando pagrįsti ryšį, tarp to kas buvo ir to, kas yra. Tada pats klausymas tampa svarbesnis nei kūrinys, siūlantis foną.
Kiekvienas atsakymas sutrumpina prieš tai pateiktą klausimą vienu aspektu - ir tai taip pat šansas: abiem.

Cornelius Schwehr

HANSPETER KYBURZ (g.1960 Lagose, Nigerijoje) kompoziciją studijavo Graze pas A.Dobrowolskį ir Göstą Neuwirth. Nuo 1982 metų studijavo Berlyne, kompoziciją pas Franką Michaelį Beyerį ir Göstą Neuwirth, muzikologiją pas Carlą Dahlhausą, meno istoriją ir filodofiją pas Hansą Zenderį. 1990 metais apdovanotas Boriso Blacherio kompozicijos premija. Cite Internationale des Arts Paryžiuje stipendininkas. 1994 metais apdovanotas Schneiderio-Schotto premija, 1996 gavo Berlyno Akademie der Künste premiją. Nuo 1997 metų - Berlyno Musikhochschule kompozicijos profesorius.

DANSE AVEUGLE. 1996/97 metais sukurta kompozicija Danse Aveugle yra vienas iš nedaugelio naujausių kompozitoriaus kūrinių, parašytų nedidelei atlikėjų sudėčiai - fortepijonui, klarnetui, fleitai, smuikui ir violončelei. Tokia sudėtis rodo, kad palyginus su Cells ir Parts, kompozitorius atsisako neįprastų spalvų ir primena mums XIX a. muzikos saloną.
Taip ir patartina traktuoti Danse Aveugle, paliekant nuošalėje nelinearių darinių įvairovę: kūrinys yra empatiška kamerinė muzika, kurią gana sunku atlikti. Joje kartais juntamas tam tikras (kadaise Goethes suformuluotos) idėjos neigimas: pabrėžtinai atsisakoma galimybės būti lengvai suprastam, jaukaus, sustyguoto lygiaverčių partnerių dialogo. Vietoje to girdime įvairiabriaunį skambėjimą su prieštaringais muzikiniais charakteriais ir nuolatine jų kaita.
Iš sąlyginai nedidelio instrumentų skaičiaus Kyburzas sugeba išgauti didelį energijos kiekį. Būtent tai kompozitorius perkeltine prasme ir vadina "Šokiu". Panašiai kaip Parts, Danse Aveugle kyla iki svaigulio. Tačiau šis svaigulys yra neatsiejamas nuo žūties: pavadinime apibrėžtas šokio "aklumas", jis plėtojamas be krypties, apsvaigsta ir pats save sunaikina. Šis kūrinys savitai balansuoja tarp abstrakcijos ir vaizdingumo.

Jörn Peter Hiekel

MATHIAS SPAHLINGER (g.1944 Frankfurte prie Maino) Nuo 1951 metų tėvas jį mokė groti altu, gamba, išilgine fleita, vėliau violončele, fortepijonu. Nuo 1959 metų kompozitorius nemaža laiko skyrė džiazui, mokėsi groti saksofonu ir tikėjosi tapti džiazo muzikantu. 1962 metais Spahlingeris metė mokyklą ir iki 1965 metų mokėsi raidžių surinkėjo specialybės, privačiai mokydamasis ir kompozicijos (pas Konradą Lechnerį). Vėliau kompoziciją studijavo Darmštato Akademie für Tonkunst (kompoziciją pas Lechnerį, fortepijoną pas Wernerį Hoppstocką). 1968 metais mokytojavo Štutgarto Musikschule. 1973-1977 metais Štutgarto aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje pas Erhardą Karkoschką studijavo kompoziciją. 1978 metais Spahlingeris dėstė muzikos teorijos disciplinas Berlyno Hochschule für Künste, 1984 - kompoziciją ir teoriją Karlsrūjės Musikhochschule. Nuo 1990 metų Mathias Spahlingeris yra Freiburgo Musikhochschule kompozicijos profesorius ir Naujosios muzikos instituto vadovas.

GEGEN UNENDLICH (PRIEŠ BEGALYBĘ, 1995) bosiniam klarnetui, trombonui, violončelei ir fortepijonui.
kai nėra tonacinės tarpusavio ryšių sistemos, atsiranda be galo daug skirtingų garso aukščių; kai nėra metro - yra daugybė laiko vienetų ir todėl - jokio sinchroniškumo.
skaičiavimo nekonkretumo patyrimas ir yra kūrinio tema. pirmoje kūrinio pusėje identiškai apibrėžti tonų aukščiai per mikrotonalų kontekstą turėtų būti girdimi tik kaip artėjimas prie begalybės. antrojoje kūrinio pusėje turėtų būti quasi-unisonas asimterišku 1:1 pulsu su specialiai sukomponuotais ir nesukomponuojamais nukrypimais, vienalaikiškumo (sinchroniškumo) prasme įgarsinantis nepriklausomą, neidentifikuojamą su kokia nors sistema daugialypumą.

Mathias Spahlinger

WOLFGANG RIHM (g.1952 Karlsrūjėje) 1968-1972 metais kompozicija studijavo Karlsrūjės Musikhochschule Eugeno Wernerio Veltes kompozicijos klasėje, 1972-1973 metais Kelne pas Karlheinzą Stockhauseną, pas Klausą Huberį Freiburge, 1973-1976 pas Wofgangą Fortnerį ir Humphrey Searle; nuo 1973 iki 1976 metų Freiburge pas Hansą Heinrichą Eggebrechtą kompozitorius studijavo muzikologiją. Nuo 1970 metų Rihmas dalyvavo tarptautiniuose Darmštato naujosios muzikos vasaros kursuose, nuo 1978 juose dėstė. 1973-1978 metais dėstė Karlsrūjės Musikhochschule, 1981 metais - Miunchene. Nuo 1985 metų - Karlsrūjės Musikhochschule profesorius.

CHIFFRE IV (1983) bosiniam klarnetui, violončelei ir fortepijonui.
Kūriniai, kuriuos aš vadinu šifrais, yra skambantys ženklai, tik skambėjime atpažįstami ženklai. Ketvirtasis šifras yra tyliausias visame cikle. Tik trys instrumentai (kitų šifrų-kūrinių atlikėjų sudėtis yra didesnė, dažniausiai - 15 atlikėjų) - bosinis klarnetas, violončelė ir fortepijonas - dvelksmas, tonų gija ir staigus prisilietimas - suvokiami kaip "orkestras". Atsirandanti skambesio erdvė neprimena kamerinės muzikos erdvės.

Wolfgang Rihm

MARC-ANDRÉ DALBAVIE (g. 1961 Paryžiuje) studijavo "Conservatoire National Superieur de Musique de Paris", Guy Reibelio (elektro-akustinė muzika) Betsy Jolas ir Claude'o Ballifo (muzikos analizė), Marius Constanto (instrumentuotė), Michaelio Philippoto (kompozicijos) klasėse. 1980 metais Londone dirbo su Johnu Cage'u, 1984 metais mokėsi pas Franco Donatonį Sienos "Academia Chigiana". Nuo1983 iki 1985 metų kompozitorių kursuose jis asistavo Tristanui Murailiui, tuo metu susipažino su kompiuteriais. 1985 metais SACEM už simfoninę kompoziciją Gabriel - Marie jį apdovanojo premija. Nuo 1985 iki 1990 metų kompozitorius dalyvavo IRCAM'o muzikiniuose tyrinėjimuose. 1986 m. "Verslo rėmimo bendrija" suteikė jam tarptautinę "Europos muzikos rėmimo premiją". Tuo metu jo kūrinius Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Sovietų Sąjungoje atliko žymūs dirigentai ir solistai: Pierre'as Boulezas, Esa-Pekka Salonenas, Peteris Eotvösas, Saschko Gawrilovas, Irvinas Arditti...
Kompozitorius šalia kūrybos taip pat užsiima ir dirigento veikla. Jis dažniausiai diriguoja Paryžiuje, įprastose šiuolaikinei muzikai scenose (IRCAM'e, Centre Pompidou, Radio-France, Sorbonne...), l'Ensembles du Conservatoire de Paris, Ensemble Itenéraire, Ensemble de Musique Contemporaine de Bale, l'Ensemble Intercontemporain, Avanti Chamber Orchestra ir Ensemble Modern.

IN ADVANCE OF A BROKEN TIME (1994) Kaip ir daugelyje savo kūrinių, čia Marc-Andr( Dalbavie naudoja interpoliacinius plėtotės procesus. Gražiai skambančio, aiškai orientuoto plėtojimo rėmuose vienas ar kitas darinys po tam tikro, griežtai numatyto atkarpų skaičiaus, pakeičiamas kitu.
Siekdamas skaidrios faktūros, kompozitorius naudoja įvairius instrumentuotės būdus, kuri, beje, yra numatyta didesnei sudėčiai. Tokiu būdu yra išgaunamos gana neįprastos tokiai struktūrai spalvos. Kūrinys apjungia virtualias skambesio refleksijas, jų atgarsius ir aido efektus.
Kūrinio pavadinimas yra tarsi užuomina į Marcelio Duchampe'o ready made "In advance of a broken arm", kurio sukūrimo data sutampa su jo atvykimo į Niujorką laiku. Tai liudija Marc-Andr( Dalbavie domėjimasi ryšiais, kurie sieja kūrinį su jo sukūrimo vieta, ir tarsi vaizduoja šių ryšių dviprasmiškumą. Ryšių, kurie valdo ritmą ir laiką.

pagal Guy Lelong

ENSEMBLE RECHERCHE. 1984 metais įkurtas ensemble recherche pastaraisiais metais tapo vienu populiariausių XX amžiaus ansamblių Europoje. Jo išimtinai kameriniame repertuare dominuoja II-oji Vienos mokykla ir Darmštato mokyklos kūryba, akcentuojant "atvirų formų" kompozicijas. Nemaža kūrinių parašyta specialiai šiam ansambliui, tai byloja apie nuolatinį ansamblio muzikantų bendradarbiavimą su kompozitoriais.
Ensemble Recherche Europoje kasmet surengia 60-70 koncertų, didžioji jų dalis skamba tarptautiniuose festivaliuose, taip pat drauge su kompozitoriais ansamblio muzikantai rengia seminarus ir kursus jauniesiems kūrėjams ir atlikėjams. Ansamblis, bendradarbiaudamas su radiju, kasmet išleidžia po 2-3 kompaktines plokšteles. Šis kolektyvas yra nepriklausoma, niekeno neremiama institucija, kuriai priklauso 10 narių - 8 muzikantai ir 2 vadybininkai.
Už aktyvų naujosios muzikos propagavimą ansamblis yra laimėjęs premijų ir apdovanojimų: Siemens fondo rėmėjų (1994), Schneiderio-Schotto (1995) ir Augusto-Halmo premijas (1996). Praėjusių metų rugsėjo mėnesį ansamblis buvo apdovanotas Rheingau muzikine premija.
Nuo 1992 metų į ansamblio kompaktines plokšteles įrašyti Dallapiccola'os, Feldmano, Grisey, Huberio, Kreneko, Lachenmanno, Nono, Pagh - Paano, Rihmo, Schöllhorno, Schwehro, Spahlingerio, Wolpes, Zimermanno kūriniai bei Lichtspielmusik. - Viršun

 

Lapkričio 5
Rusų dramos teatras
19 val.

ENSEMBLE CLUSTER
(Ukraina)

Svitlana Hleba, sopranas
Nazar Stryhun, balsas
Yulia Maiboroda, smuikas
Anton Tykhy, smuikas
Olena Maiboroda, altas
Olexandr Pakholkiv, violončelė
Andrij Vakula, klarnetas
Oxana Haidukevych, fortepijonas
Andrij Yurkevych, saksofonas

Ivan Nebesny, vadovas

LEONID HRABOVSKY When... (1987)*
introdukcija ir devynios miniatiūros Velemiro Chlebnikovo tekstais mecosopranui, smuikui, klarnetui ir mušamiesiems
VIRKO BALEY Dreamtime (Siuita Nr.2, fragmentai)*
smuikui, violončelei ir fortepijonui

OLEXANDR SHCHETINSKY A Word of a Preacher (1991)*
sopranui ir styginių kvartetui

***

IVAN NEBESNY The Last Rite of the Old Wizard (1997)*
vyriškam balsui, saksofonui, violončelei, fortepijonui ir live-electronics

VALENTIN SILVESTROV Styginių kvartetas Nr.1 (1974)*

DONATAS PRUSEVIČIUS Panegirika 1998)**
sopranui, klarnetui, fortepijonui ir styginių kvartetui
festivalio "Gaida" užsakymas

* premjera Lietuvoje
** premjera

LEONID HRABOVSKY (JAV, g. 1935 Kijeve) Kijevo universitete studijavo ekonomiką, taip pat mokėsi groti fortepijonu ir muzikos teorijos. 1954 metais kompozitorius įstojo į Kijevo konservatoriją, mokėsi Levo Revutskio, vėliau Boriso Liatošinskio kompozicijos klasėje, kurią baigė 1959 metais. Jo diplominis darbas "Keturios ukrainietiškos dainos" visasąjunginiame jaunųjų kompozitorių konkurse laimėjo pirmąją premiją. 1966-1968 metais Hrabovskis dėstė teoriją ir kompoziciją Kijevo konservatorijoje, rašė nemažai kino muzikos.
Septintame dešimtmetyje Leonidas Hrabovskis tapo vienu iš avangardo muzikos pionierių Sovietų Sąjungoje. Rinkdamas biografinę medžiagą apie 7-tojo dešimtmečio pabaigą kompozitorius mini svarbiausius, jo kūrybos raidą įtakojusius kompozitorius: Stravinskį, Bartóką, Schönbergą, Weberną, Varese'ą, lenkų avangardą, Cage'ą, Feldmaną, Stockhauseno, Xenakiso idėjas, taip pat prozinius George'o Brechto kūrinius. Kiek vėliau į šį sąrašą buvo įtrauktas George'as Crumbas. Hrabovskio muzika Sovietų Sąjungoje buvo atliekama nedažnai, tačiau ji peržengė sienas atrasdama savo vietą festivalyje Varšuvos ruduo. 1971 metais Hrabovskio melodrama La Mer (Jūra) buvo atlikta Gaudeamus muzikos savaitės Roterdame metu. 1981 metais Hrabovskis persikėlė gyventi į Maskvą ir pradėjo dirbti žurnalo Sovetskaja Muzyka redakcijoje. 1987 metais kompozitorius pirmą kartą išvyko į JAV. Šiuo metu jis yra Niujorke esančio Ukrainian Institute of America composer-in-residence.
Svarbesni kūriniai: 2 kamerinės operos: The Bear (1963), The Marriage Proposal (1964), melodrama La Mer (1964-70), Intermezzo orkestrui (1958), Symphonic Frescoes orkestrui op.10 (1961), Homomorphia IV orkestrui (1970), Trio smuikui, kontrabosui ir fortepijonui (1964), Ornaments obojui, altui, arfai ir gitarai (1969), From Japanese Haiku tenorui, piccolo fleitai, fagotui ir ksilofonui (1964/75), Epitaph for Rainer Maria Rilke sopranui, arfai, čelestai, gitarai ir varpų skambėjimui (1965/75), Kogda..., introdukcija ir 9 miniatiūros V.Chlebnikovo tekstais mecosopranui, smuikui, klarnetui ir mušamiesiems (1987), Peredvistia svitla, vokalinis instrumentinis ciklas Vasylio Barkos tekstu sopranui, smuikui, klarnetui ir fortepijonui (taip pat YAMAHA DX-7 sintezatoriui,1992), I Bude Tak, aštuoni Mikolos Vorobjovo eilėraščiai mecosopranui, smuikui, klarnetui ir fortepijonui (taip pat CASIO-100 Tone Bank) ir papildomiems mušamiesiems instrumentams (1993).

WHEN... (KADA...) sukurtas Kanados šiuolaikinės muzikos ansamblio Continuum užsakymu. Kūrinys turi dvi versijas. Šį vakarą atliekamos versijos premjera įvyko 1987 metais Sarbriukeno festivalyje. Anot kompozitoriaus "kūrinio pagrindas - literatūra, jame yra naudojamos 9 žymaus poeto ir literatūros novatoriaus Velemiro Chlebnikovo miniatiūros. Neatrastų poetinių kelių ieškotojas, keliavęs prasmių pakraščiais, poetas prilygsta tokiems XX amžiaus meistrams kaip Mallarmé ar Joyce'as. Trumpuose poetiniuose fragmentuose - miniatiūrose - šis aukščiausios klasės poetas eksperimentuoja įvairiais kalbos aspektais, tai poezija tampanti kalbos laboratorija. Žanrinė - teminė šių miniatiūrų gausa yra išties neprilygstama. Nuo prigimtinės intuicijos iki archaiško konkretumo, nuo filosofinių aforizmų iki individualizuotos ekspresijos - šias miniatiūras vargiai galima palikti neišplėtotas. Chlebnikovo literatūra - tai absurdo teatro (Ionesco, Genet) bei "naujojo romano" (Robbe-Grillet, Sarrante) ištakos. Kita vertus - jis klasikinis kaip Puškinas, "kosmiškas" kaip Waltas Whitmanas" (iš Leonid Hrabovskij - a New Yorker / Joelo Sachso ir Virko Baley programinės anotacijos (1992 vasario 29, Linkolno centras, Niujorkas).

VIRKO BALEY (JAV, g.1938 netoli Lvovo) kompoziciją studijavo Los Andželo konservatorijoje Earle Voorhies klasėje. Privačiai mokėsi groti fortepijonu. 1966-1970 metais Kalifornijos menų institute dėstė fortepijoną, teoriją ir kompoziciją, nuo 1970 metų tapo Nevados universiteto muzikos teorijos ir kompozicijos profesoriumi. Nuo 1974 metų vadovauja Las Vegaso simfoniniam orkestrui, taip pat Las Vegaso operai. Baley yra pelnęs daug stipendijų ir užsakymų iš Nevados valstijos menų tarybos ir Nacionalinio menų fondo. 1983 metais Nevados valstijos gubernatorius jį paskelbė Metų muziku. Kaip pianistas įrašinėjo Takoma, Orion ir Nonesuch įrašų kompanijose.
Svarbesni kūriniai: Famine, vieno veiksmo opera, dvi simfonijos (Nr.2 - solistams ir orkestrui), Elegy simfoniniam orkestrui, Duma-Monologue simfoniniam orkestrui, Fortepijoninis koncertas (1990-1992), 2 koncertai smuikui (1987, 1988), kameriniai kūriniai: Nocturnal I-VIII, Music for piano I (1971), Tropes violončelei ir fortepijonui (1972), Lamentations of Adrian Leverkühn (1979), Kvintetas trombonistui Milesui Andersonui ir Sequoia kvartetui (1981), Swan Lake - the zone, muzika Y.Ilienkos filmui (1991), Sculptured Birds klarnetui ir fortepijonui (1993), Dreamtime smuikui, klarnetui ir fortepijonui (1993).

DREAMTIME (SAPNŲ LAIKAS). SIUITA NR.2 (1996) smuikui, violončelei ir fortepijonui. Kūrinį inspiravo trumpas Delmaro Schwartzo apsakymas "In Dreams Begin Responsibilities". Kompozitorius Virko Baley: "šį apsakymą pirmą sykį perskaičiau daugiau nei prieš 30 metų. Mane sužavėjo Schwartzo sugebėjimas baisumus aprašyti lengvai, vaizduotei nesąmoningai veikiant lyg sapne, sapne dienos metu. Prisilietimo lengvumas, aiški, galima sakyti klasikinė struktūra atveria tamsos tunelį, kurį įmanoma įžvelgti tik alternatyviame kontekste." Iš šio kamerinio epo kilo du trumpesni kūriniai: Siuita Nr.1 (1993) klarnetui, smuikui ir fortepijonui bei Siuita Nr.2 (1996) smuikui, violončelei ir fortepijonui, į kurias iš originalo atrinktos dalys siūlo įvairesnių įspūdžių.

Ken Smith (iš bukleto: Virko Baley - Conductor/Composer)

OLEXANDR SHCHETINSKY (g.1960 Charkove) kompoziciją studijavo Charkovo menų institute Valentino Borisovo klasėje. Kompozitorius yra K.Serockio ir W.Lutosławskio tarptautinių kompozicijos konkursų Lenkijoje, Ketvirtojo tarptautinio religinės muzikos konkurso Šveicarijoje, H.Dutilleux kompozicijos konkurso Prancūzijoje laureatas. Nuo 1989 metų daugelyje svarbių Europos festivalių jo kūrinius atliko BBC nacionalinis valų orkestras, Varšuvos filharmonijos orkestras, Prancūzijos radijo vaikų choras Maitrise, Arditti styginių kvartetas, pianistas Ivaras Michašovas ir sopranas Phyllis Bryn-Julson.
Svarbesni kūriniai:Antiphones violončelei ir fortepijonui (1983), Glossolalie orkestrui (1988), Light for Revelation chorui ir varpams (1989), A Way to the Meditation fleitai, klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui (1990), Lamento kameriniam ansambliui (1990), Face to the Star kameriniam ansambliui (1991), A Word of a Preacher sopranui ir styginių kvartetui (1991), Music Behind Reflection kameriniam ansambliui (1992), Birth of St. Joann vaikų chorui ir mušamiesiems (1992), Today Forgiven... (1993), Epilogue (1993), Koncertas fleitai ir orkestrui (1993), Winter Elegy saksofonui ir kameriniam ansambliui (1994), Aria trombonui (1994), Alone fortepijonui (1994), By Quiet Voices klarnetui, smuikui, 2 altams, kontrabosui ir akordeonui (1995), Pas-De-Deux kameriniam ansambliui (1996), The Light of the Countenance mušamiesiems (4 atlikėjai,1996), Message on A.W.violončelei ir fortepijonui (1996), A Prima Vista orkestrui (1997), Like a Cloud over Pescara orkestrui (1997).

A WORD OF A PREACHER (PAMOKSLININKO ŽODIS) sopranui ir styginių kvartetui buvo sukurtas 1991 metais. Kūrinyje yra dvi solo partijos - soprano ir alto. Svarbiausia rašant šį kūrinį man buvo bibliniame tekste surasti vilties. Atrodytų, Eklesiastas tam neduoda jokio pagrindo. Tačiau kaip prieš paskutinį epizodą altas griežia nedidelę citatą iš Pierluigi da Palestrina'os Missa Papae Marcelli, muzika ima spinduliuoti viltimi.
1991 metais Friburge (Šveicarija) Tarptautiniame religinės muzikos konkurse šis kūrinys buvo pažymėtas pirmąja premija. 1992 metais ten pat kūrinį pirmą sykį atliko Phyllis Bryn-Julson ir Arditti styginių kvartetas.

Olexandr Shchetinsky

IVAN NEBESNY (g. 1971) kompoziciją studijavo Lysenkos muzikos institute Lvove, Miroslavo Skoriko kompozicijos klasėje. Šiuo metu ten pat tęsia doktorantūros studijas. Ivanas Nebesny priklauso jauniausiai Ukrainos kompozitorių kartai, kuri stengiasi savo kūryboje kompensuoti jų pirmtakams draustus dalykus bei perimti tai, ką pasiekė Ukrainos post-avangardo kūrėjai.
Ivanas Nebesny yra Antrojo ir Trečiojo tarptautinių jaunųjų muzikų forumų (Kijevas) metu vykusių kompozicijos konkursų II-osios ir III-osios premijų laureatas. 1997 metais gavęs KulturKontakt Austria stipendiją kompozitorius dalyvavo kursuose "Fifth International Academy for New Composition", kurioje kompiuterinę kompoziciją studijavo su Mareku Chołoniewskiu (Lenkija), kompoziciją - su Bogusławu Schäfferiu (Austrija).
Svarbesni kūriniai: Sonata violončelei ir fortepijonui (1992), Christmas Singing chorui (1993), A Dialogue with my own Reflection in the Mirror, styginių kvartetui ir fonogramai (1993), Algorithms 14 styginių, fortepijonui, sintezatoriui ir vokalinei grupei (1993), Implicatio klarnetui, styginių trio ir fonogramai (1994), The Antinomies of Pure Reason simfoniniam orkestrui ir fonogramai (1994), Megalopolis, baletas (1995), How Many Letters to You... sopranui ir styginių kvartetui, tekstas V. Stus (1996), Ten Sculptures of Time klarnetui, MIDI-altui ir elektronikai (1996), 7 Messages of Wild Nature devyniems atlikėjams (1997), The Last Rite of the Old Wizard vyriškam balsui, altiniam saksofonui, violončelei (kontrabosui), fortepijonui ir live-electronics (1997), muzika teatrui ir dainos.

THE LAST RITE OF THE OLD WIZARD (PASKUTINĖS SENOJO BURTININKO APEIGOS) vyriškam balsui, altiniam saksofonui, kontrabosui (violončelei), fortepijonui ir "gyvai" elektronikai buvo sukurtas 1997 metais, Penktajai tarptautinei naujosios muzikos akademijai Schwaze, Tirolyje (Austrija). Kompozicija grindžiama ukrainiečių liaudiškosios magijos elementais. Ją sudaro 7 dalys, kurių kiekviena atspindi vis naują "liaudiškosios magijos" pakopą.
1. Įžanga
2. Išminties simbolis
3. "Smilkstančio medžio" apeigos
4. Vienybės su dvasiomis simbolis
5. "Naujosios" ugnies kūrimas
6. "Išganingų sielų" apeigos
7. Amžinybės dvelksmas

Ivan Nebesny

VALENTINAS SILVESTROVAS (g. 1937 Kijeve) kompoziciją studijavo Kijevo konservatorijoje, Boriso Liatošinskio klasėje. Kompozitorius apdovanotas S.Kusevickio premija (JAV), jis yra Gaudeaumus tarptautinio konkurso laureatas.
Ankstyvoje jaunystėje Silvestrovas entuziastingai iš Schönbergo ir Weberno perėmė įvairius 12-tonės technikos panaudojimo būdus. Pirmą sykį atlikti jo kūriniai sukėlė tikrą furorą, todėl, kaip ir daugelį bendraamžių, Silvestrovą ilgus metus ignoravo oficialiosios institucijos. Tačiau netrukus kompozitoriaus kūryba pakrypo individualia, specifiškai slaviška kryptimi. Atsisakydamas vakarietiško logiško, tikslingo plėtojimo, Silvestrovas vis labiau ėmė kultivuoti muzikinę kalbą, kurioje dominavo gili melancholiška lyrika, magiškos ir nesugrąžinamos praeities nuojautos, nostalgiškas ir tuo pačiu vis naujas etosas. Paskutiniųjų metų kūriniuose išaugo dėmesys archetipiniams rusų muzikinės tradicijos aspektams - iš "senojo stiliaus" prikeltai diatonikai, skambančiai siurrealistinės elegijos dvasioje. Lėta, liūdna ir jautri Silvestrovo muzika labiau artima Mortonui Feldmanui nei kuriam kitam Vakarų kompozitoriui, ji reikalauja ypatingo klausytojų susikaupimo ir įsiklausymo.
Svarbesni kūriniai: šešios simfonijos (1963, 1965, 1966, 1976, 1980-82, 1997), Postludium fortepijonui ir orkestrui (1974), Exegi monumentum, simfonija baritonui ir orkestrui (1992), Widmung, koncertas smuikui ir orkestrui (1990-91), Metamusic fortepijonui ir orkestrui (1992), Classic Overture nedideliam orkestrui (1964), Hymn 5 instrumentinėms grupėms (1967), Fortepijoninis kvintetas (1961), Trio fleitai, trimitui ir čelestai (1962), 2 styginių kvartetai (1974, 1988), Cantata sopranui ir kameriniam orkestrui, tekstai F.Tiutčevo ir A.Bloko (1973), Forest Music sopranui, valtornei ir fortepijonui G.Aigi tekstu (1977-78), Postludio DSCH sopranui, smuikui, violončelei ir fortepijonui (1981), Sonata violončelei ir fortepijonui (1990), trys sonatos fortepijonui (1972, 1975, 1979), Diptych (1995) ir Elegy (1996) chorui a cappella.

STYGINIŲ KVARTETAS Nr.1 (1974) kyla ir grįžta į nežemišką Adagio G-dur muziką, primindamas lėtąsias vėlyvojo klasicizmo kūrinių dalis; tačiau tam tikruose kūrinio laiko fragmentuose galima stebėti harmoninius iškraipymus, hipnotiškas mažų motyvėlių repeticijas ir tiesiog pasiutusius stilistinius kontrastus, kurie yra išrišami ir neutralizuojami laisvai besiliejančiu tonaliu stiliumi. Šis sapną primenantis, nostalgiškas kūrinys pabaigoje ištirpsta iki vos girdimų garsų.

DONATAS PRUSEVIČIUS (g.1966) 1986-1987 metais kompoziciją studijavo Lietuvos muzikos akademijoje Vytauto Laurušo, 1988-1992 metais - Osvaldo Balakausko kompozicijos klasėje. 1993-1994 metais stažavosi Kelno Aukštojoje muzikos mokykloje pas Krzysztofą Meyerį. 1994-1997 metais gyveno ir dirbo Lenkijoje, Torunėje. Kompozitoriaus kūriniai nuolat skamba įvairiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose Lietuvoje.
Svarbesni kūriniai: Varijacijos fortepijonui (1987), Muzika kameriniam orkestrui (1989), 5 styginių kvartetai (1990, 1991, 1993, 1994, 1996), Simfonija (1992), Du fortepijonai (1994), Švelnumas fleitai, obojui, klarnetui ir fortepijonui (1994), Daina preparuotam fortepijonui (1996), O.Me-Ba styginių orkestrui (1996), Simfonija Haydnui (1997), Dangaus kvapas obojui, fortepijonui, violončelei, kontrabosui ir 3 mušamiesiems (1997), Koncertas violončelei ir kameriniam orkestrui (1997).

PANEGIRIKA (1998) sopranui, klarnetui, fortepijonui ir styginių kvartetui.
1648 metais Lenkijos karaliaus ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos ir jo žmonos atvykimo į Vilnių proga buvo sukurta panegirika "Lukiškių pavasaris". Baigiamąją jos dalį sudaro pasveikinimai karališkajai šeimai parašyti 19 kalbų, kuriuos panaudojau pastarojo kūrinio vokalinei partijai. Nesiekiau muzikoje atspindėti tam tikro su įvairiomis kalbomis susijusio nacionalinio kolorito, tačiau kai kur jis gana ryškus (pvz. fragmentuose, parašytuose pagal posmus hebrajų, graikų, gudų, slavų, lietuvių kalbomis). Siekiau apjungti skirtingas kalbas ir muzikines frazes į vientisą formą, savaip atskleisti to laikmečio dvasią.

Donatas Prusevičius

CLUSTER, šiuolaikinės muzikos ansamblį 1996 metais įkūrė šiuo metu jam vadovaujantis Ivanas Nebesny. Šiuolaikinė muzika užima didžiausią ansamblio repertuaro dalį. Cluster jau yra koncertavęs įvairiuose Ukrainos miestuose, Lenkijoje, Olandijoje. Ansamblio nariai dažnai koncertuoja kaip solistai, bendradarbiauja su Ukrainos įrašų studijomis, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose. Lvove ansamblis įrašė savo pirmąjį albumą "Kontrastai".

IN MARGINE

UKRAINIEČIŲ MUZIKA: NUO 7 IKI 10 DEŠIMTMEČIO
(PATCHWORK MENO BANDYMAS)

Periodas: 7-10 dešimtmečiai. Beje, jo visai nesinori vadinti "periodu", čia netinka žodžiai "periodiškumas", "loginis ryšys", "evoliucionavimas"... Šiaip sau "laiko skiautės" - tankesnės ir retesnės, tuščios, įplėštos, susiūtos ar visai sudraskytos... Pergyvenus tiek įvairiai veikusių srovių, "nesuderintų" laike ir erdvėje judesių, jos užsispyrusiai "nesusivynioja į ritinėlį" ir nesukuria būtinos "sustingusios architektūros"...

Štai kai kurios iš jų:

Kijevo šestedesiatnikai

Mėgstama ukrainiečių muzikologijos tema: nepateisintos viltys turėti šiuolaikinę nacionalinę mokyklą... V. Silvestrovas ir L. Hrabovskis - stichiškumas ir struktūriškumas, slaviškas jautrumas mistinei patirčiai ir europietiškasis pozityvizmas... štai ji, subalansuota "pirminė struktūra", potencialiai turėjusi nepaprastai galingą pervartų užtaisą... Šalia O. Balakauskas, V. Hodzeckis, V. Zacharovas, V. Guba...
Vienintelė karta, iš tikro turėjusi Mokyklą ir Mokytoją (Kijevas, B. Liatošinkis, A. Revuckis) ir todėl ryžtingai linkusi (tipiškai - ukrainietiška!) į autodiktatą (partitūrų! įrašų! vakarietiškiausių! daugiau!), kuris atgims tik 9 dešimtmečio viduryje. Beje, visa kas gyva yra netvirta ir trapu... 8 dešimtmečio viduryje moderno dvasia jau buvo paprasčiausias anachronizmas, istorijos klaida... mitas... Šestedesiatnikų vedliai atsiskyrė nuo pasaulio...
Jų muzikinių erdvių platumose anas laikas - būtina, bet jau seniai nugyventa gyvenimo dalis.

Folklorinė banga Nr. ...

Ukrainiečių muzika visuomet garsėjo polinkiu į chtoniškąjį kūrybos pagrindą. Nors dėl iškilmingai apdovanoto titulu "Ukrainiečių nacionalinės muzikos įkūrėjas" folkloristo-mėgėjo M. V. Lysenkos (kaip? viskas prasidėjo tik prieš 100 metų? juk tai beveik kino amžius!) kilo abejonių, trauka prie "kompozitoriaus įkvėpimo šaltinio" visuomet buvo labai stipri. Tiesa kompozitoriai šiuose šaltiniuose dažniau matydavo savo atvaizdą, visiškai nekreipdami dėmesio į "medžiagos prigimtį", jos žanrines, regionines ir ypač tembrines charakteristikas...
Mūšis už folkloro pavergimą "iš už miesto mūrų" visgi buvo sėkmingai pralaimėtas, jaunieji kompozitoriai 9-ojo dešimtmečio pradžioje jei ir "naudojo" folklorą, tai tik pagarbiai, autentišku pavidalu, nesikišdami (prisimink STIMMUNG!) ir dėmesingai klausydami...

Ukrainietiškas neoromantizmas
(patvarus muzikologinis žodžių derinys, visų pirma besikėsinantis į E. Stankovičiaus, O. Kyvos ir tam tikra prasme V. Silvestrovo kūrybos "įsisavinimą")

Ypatingas kompozitorių nepasitikėjimas neaiškiu "čia ir dabar", bandymas "sąlygoti" savąjį raštą tam tikru kontekstu, "giliaprasmiškai", atsirado netrukus po "avangardo žlugimo"...
Didieji iki-modernistiniai stiliai (barokas, ankstyvas ir vėlyvas klasicizmas) "virtualiai fundamentaliai" ar kaip paprasčiausios citatos įvedamos daugelio kompozitorių kūriniuose (postmodernios epochos Europos centras...). Tačiau "nacionaliniu" pasirinkimu tapo romantizmas (vėlyvasis), juk "lyrinių dainų melosas" taip "autentiškai" pasiduoda romantiniam perdirbimui...

kažkas tokio apskritai be pavadinimo...

... autentiškos pilkos sienos, į kurias iki tam tikro laiko mondrianiškai bandė įsižiūrėti kompozitoriai, turėjo neblogas akustines savybes, tačiau tai buvo "uždaras kambarys" (klaustrofobija!)...
"Atvira erdvė", landšaftas, geografija be abejo lemia dabartinio "jaunojo kompozitoriaus" įvaizdį:
pavargęs megapolis Kijevas (kur viskas, beje, dar įmanoma),
europietiškasis Lvovas (kasdienis autobusas į Paryžių!),
Viduržemio jūros Odesa, "neutralus, kosmopolitinis" Charkovo (buvusios sostinės!) peizažas...
O Mokyklos ir Mokytojo nostalgijos "nuo muzikos klausymo apskritai", bibliotekos, krūvos partitūrų, CD plejerio, meistriškumo klasės pas Europos Metrą, beveik nejusti ...

P.S. Web-puslapių ieškotojams:
informacijos apie šiuolaikinius Ukrainos kompozitorius galima rasti pagal festivalių Kiev-Musikfest, Kijevo sezono premjeros, Jaunųjų muzikos forumas, Dvi naujos muzikos dienos ir naktys Odesoje, šiuolaikinės muzikos festivalio Lvove "Kontrastai" koncertų programų medžiagą
G.Gavrilecas, J.Haydnas, V.Hodziackis, J.Homelska, L.Hrabovskis, O.Grinberg, V.Guba, V.Gubarenko, O.Hugel, M.Denisenko, L.Dyčko, V.Žuravickis, A.Zagajkevič, V.Zagorcev, S.Zažitko, J.Iščenko, V.Kaminskij, I. Karabic, J.Cage, V.Kirejko, O.Kozarenko, O.Kostin, L.Kolodub, O Krasotov, J.Laniuk, V.Larčikov, S.Lunjov, G.Liaščenko, I.Nebesnyj, A.Nikodemovič, G.Ovčarenko, V.Poljova, S.Piliutnikov, V.Runčak, L.Samodajeva, V.Silvestrov, M.Skorik, E.Stankovič, B.Stronko, M.Stepanenko, K.Cepkolenko, K.Stockhausen, I.Ščerbakov, O.Ščetinskij... - Viršun

Alla Zahajkevič

 

Lapkričio 6
Nacionalinis dramos teatras
20 val.

Meredith Monk

I. Muzika balsui be akompanimento

SONGS FROM THE HILL (1977)*
LIGHT SONGS (1988)*
VOLCANO SONGS (1994)*
kompozitorė ir atlikėja Meredith Monk

II. Muzika balsui ir fortepijonui
GROHAM LULLABY (1975)
TRAVELLING (1973)
MADWOMAN'S VISION (1988)
CHOODING COMPANIONS FROM ATLAS: AN OPERA IN THREE PARTS (1991)
ST.PETERSBURG WALTZ (1993)
THE TALE (1973)
NEW YORK REQUIEM (1993)

kompozitorė Meredith Monk
atlikėjai Meredith Monk, Clark Stiefel

visos kompozicijos o all compositions (c) Meredith Monk (ASCAP)
apšvietimo techninis direktorius o lighting/technical direction: Mike Taylor
garso inžinierius o sound engineer: David Meschter/Applied Audio Technologies
kostiumų dailininkas o costume design: Gabriel Berry
apšvietimo dailininkas o lighting design: Tony Giovanetti

presents o pristato The House Foundation for Arts, Inc.

Manau, kad esu vokalo archeologė, bandanti prisikasti prie fundamentaliausių žmogiškų ištarmių, pačių pradinių formų. Tyrinėdama muzikines balso (originalaus žmogaus instrumento) galimybes, galiu atkasti daugybę spalvų, faktūrų, nuotaikų, vaizdų ir impulsų.
Muzikoje balsui, kurią rašau, vietoj teksto dažniausiai naudoju fonemas. Žodžiai žymi tam tikrą reikšmę, o aš teikiu pirmenybę neverbaliai vokalizacijai, kurioje emocinė įtaiga kyla iš nuogo dainininko balso. Kiekvienoje dainoje yra garsai ir rezonansai, kuriantys ypatingą pasaulį. Kalba man yra pats balsas, kuris gali būti iškalbingesnis nei žodžiai.
Po daugelio metų atradau, kad kurdama žodyną, kurio pagrindas yra mano pačios vokalinis instrumentas, aš atrandu visais laikais egzistavusių garsų. Dirbdama su savo balsu aš tampu pasaulio balsų šeimos dalimi, ir tai mane įkvepia. Tačiau kiekvienas balsas yra unikalus; kai aš dirbu su kitais dainininkais, mano muzika praturtėja individualiomis jų savybėmis.

Meredith Monk

MEREDITH MONK - kompozitorė, dainininkė, filmų statytoja, choreografė ir režisierė. "Išplėstinės vokalinės technikos" ir "tarpdisciplininio performanso" pradininkė yra ketvirtoji dainininkų šeimos karta. Nuo 1964 metų, kai ji baigė Sarahos Lawrence koledžą, Monk sukūrė daugiau nei 100 kūrinių. Per savo karjerą, kuri tęsiasi daugiau nei 30 metų, klausytojų ir kritikų ji buvo pripažinta kūrybingiausia atlikėja. "Kai ateis laikas, galbūt po šimto metų, sužymėti paskutinių trijų šio amžiaus dešimtmečių atlikėjų meno pasiekimus, didžiausiomis raidėmis bus įrašyta Meredith Monk pavardė. Mažai kas gali su ja konkuruoti originalumu, užmoju, gilumu"(Alan M. Kriegsman, Washington Post).
Monk indėlis į kultūros plėtotę 1995 metais buvo pažymėtas prestižiniu MacArthur Foundation fellowship apdovanojimu. Po šio laimėjimo, 1996 metais, Lincolno centro atlikėjų meno viešojoje bibliotekoje Niujorke buvo surengta reptrospektyvinė paroda Meredith Monk: menininkės archeologija. Vėliau The Walker meno centre buvo surengta didžiulė instaliacija.
Monk per savo karjerą yra pelniusi daugybę apdovanojimų: du Guggenheim Fellowship apdovanojimus, Brandeis Creative Arts premiją, tris Obies (taip pat premiją už nuolatinius pasiekimus), du Villager apdovanojimus, Bessie už nuolatinius meninius pasiekimus, 1986 metų nacionalinio muzikos teatro premiją, šešiolika ASCAP apdovanojimų už muzikos kūrybą ir 1992 metų Dance Magazine apdovanojimą. Jis yra Bard koledžo, Menų universiteto ir Julliardo mokyklos menų garbės daktarė. Jos albumai Dolmen Music (ECM New Series) ir Our Lady of Late: The Vanguard Tapes (Wergo) buvo pripažinti geriausiais 1981 ir 1986 metų įrašais ir apdovanoti vokiečių kritikų premija. Jos muziką galima išgirsti daugybėje filmų, tarp jų Jean-Luco Godardo La nouvelle Vague bei Joelo ir Ethano Coeno The Big Lebowski.
1968 metais Monk įkūrė The House kompaniją, skirtą interdisciplininiam atlikimo meno suartėjimui. 1978 metais savo unikalių kompozicijų atlikimui ji suformavo Meredith Monk and Vocal Ensemble. Monk yra paruošusi daugiau nei dešimtį įrašų, daugelį kurių išleido ECM New Series įrašų kompanija. ECM New Series yra išleidusi ir visą operos ATLAS: an opera in three parts įrašą, kurios premjera įvyko Hjustono Grand Opera 1991 metais. 1997 metų kovo mėnesį ECM išleido naujausią Monk CD - Volcano Songs.
Monk yra specifinės vietos performanso pradininkė. Ji sukūrė Juice: A Theatre Cantata In 3 Installments (1969, Guggenheimo muziejui), Minor Latham Playhouse, The House Loft ir vieną paskutinių - American Archeology #1: Roosevelt Island (1994). Taip pat ji yra profesionali filmų statytoja, pastačiusi kelis premijas pelniusius filmus, tokius kaip Ellis Island (1981) ir jos pirmąjį meninį filmą Book Of Days (1988), kuris buvo pastatytas kaip teatro pjesė ir atrinktas Whitney muziejaus bienalei.
1996 metais Monk sukūrė muzikinę/teatrinę oratoriją The Politics of Quiet ir nesektantišką pagarbinimą A Celebration Service, kuriame susijungia jos vokalinė kūryba ir du tūkstančius metų apimantys religiniai tekstai. Paskutinis Monk kūrinys iš mokslinės fantastikos srities - kamerinė opera Magic Frequencies (1998). John Hopkins Press neseniai išleisdo Deborah'os Jowitt monografiją apie Meredith Monk. Pačios Monk esė "Horse Riffs (A Journal)", atskleidžiantis jos kaip raitelio talentą, buvo įtrauktas į Michaelio Roseno naują knygą "Horse People". - Viršun

 

Lapkričio 7
Nacionalinė filharmonija
19 val.

Aidas Puodžiukas, fortepijonas

Vytautas Labutis, saksofonas

LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS

Robertas Šervenikas, dirigentas

VYTAUTAS BACEVIČIUS Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.1 op.12

VYTAUTAS BARKAUSKAS Muzika simfoniniam orkestrui "Čia-ir-Dabar" (1998)**
festivalio "Gaida" užsakymas

ANTANAS REKAŠIUS Koncertas saksofonui ir orkestrui 'Dar negana' (1998)**
festivalio "Gaida" užsakymas

***

ALFRED SCHNITTKE Concerto grosso Nr.4 / Simfonija Nr.5 (1988)*

Allegro
Allegretto
Lento. Allegro
Lento

* premjera Lietuvoje
** premjera

VYTAUTAS BACEVIČIUS (1905-1970) 1919-1926 metais Lodzės konservatorijoje studijavo fortepijono ir kompozicijos specialybes (pas Kazimierzą Sikorskį ir Kazimierzą Wiłkomirskį). 1926 metais jis atvyko į Lietuvą pas savo tėvą Vincą Bacevičių ir čia, Kauno universitete, studijavo filosofiją. 1927-1930 metais fortepijono (pas Santi Riérą) ir kompozicijos (pas Nikolajų Čerepniną) studijas tęsė Rusų konservatorijoje Paryžiuje, taip pat lankė filosofijos paskaitas Sorbonoje. Iki 1939 metų kaip pianistas aktyviai koncertavo Europoje, taip pat kaip Kauno konservatorijos dėstytojas, muzikos publicistas ir Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) Lietuvos sekcijos pirmininkas labai aktyviai reiškėsi Lietuvos muzikiniame gyvenime. 1939-1940 metais išvažiavo koncertuoti į Pietų Ameriką ir į karo apimtą Europą negrįžo. 1940 metais apsistojo JAV ir likusius 30 savo gyvenimo metų čia užsiėmė aktyvia pianisto, pedagogo ir kompozitoriaus veikla. Mirė Niujorke 1970 metais.
Svarbesni kūriniai: opera Vaidilutė (libretas Vytauto Bacevičiaus), baletas Šokių sukūry (1932); 6 simfonijos (1925, 1940, 1947, 1956, 1956, 1960); 4 Fortepijoniniai koncertai (1929, 1933, 1947, 1962); Koncertas smuikui ir orkestrui (1951), "Elektrinė poema" orkestrui (1932); septyni Žodžiai įvairiems instrumentams (1933, 1934, 1939, 1940, 1958, 1963, 1966); 4 sonatos fortepijonui (1926, 1943, 1952, 1953), 4 styginių kvartetai (1925, 1947, 1949, 1956) ir kt. kūriniai.

KONCERTAS FORTEPIJONUI IR ORKESTRUI Nr.1 op. 12, paantrašte "su lietuviškomis temomis", pradėtas rašyti studijuojant Paryžiuje, baigtas Lietuvoje 1929 metais. Pirmą kartą atliktas Kaune 1930 metų balandį, diriguojant Nikolajui Malko. Vėliau skambėjo dar viename viešame koncerte Lietuvoje, o 1935 metais - buvo transliuojamas radijo bangomis Varšuvoje ir Rygoje. Visuose atlikimuose fortepijono solo partiją grojo pats autorius.
Koncertui būdinga drastiška emocinių būsenų kaita: žanrinius vaizdus čia keičia lyriniai ar kupini dramatinės įtampos, efektingus, bravūrinius - iškilmingi, pakilūs. Pasak anų laikų recenzento, Vytautas Bacevičius "... vengia melodijos, jei kur ji pratrūksta, gražiai praskambėdavo, tai tučtuojau nutraukiama vardan neramių, kunkuliuojančių, šaudančių pasažų, staigiai moduliuojančių akordų, susipynimo įvairuojančių įvairių garsų" ("Lietuvos žinios", 1930 04 15).
Tai monumentalus monociklinis kūrinys, kuriame susilydo trys dalys ir sudaro makrosonatinę formą. Pirmoji dalis prasideda virtuozine solisto įžanga. Joje implikuotas aukštaičių ganymo dainoms būdingas motyvas, vėliau tampantis antrosios temos pagrindu. Pirmoji, kurią groja bosinis klarnetas, taip pat yra artima minėtai liaudies dainų grupei. Šių temų plėtotė - dinamiška, intensyvi, po cezūros ji įsilieja į antrąją dalį. Pastaroji parašyta dviguba reprizine trijų dalių forma. Ją vėlgi pradeda solistas: skamba daininga melodija, apipinta įvairių tipų įnoringos ritmikos ornamentais. Antrąją temą groja styginiai. Čia, ir vėliau skambančiuose epizoduose šalia chromatikos yra ir folkloro elementais ataustų pobalsinių linijų.
Didesnės apimties nei abi pirmosios yra trečioji koncerto dalis - monociklinės formos repriza. Tai - rondizuota kompozicija, kurioje po keletą kartų pasikartojantį refreną, pagrįstą folklorinio tipo valtornų motyvu, keičia du epizodai. Pirmasis - tiksli kūrinio pirmosios dalies ekspozicijos repriza, antrasis - liaudies dainos "Oi, tu ieva, ievužėle" citata. Ši tema skamba ir prieš finalą.
Koncertas yra modernios stilistikos: jaučiama prancūzų impresionistų bei vokiečių ekspresionistų mokyklų mąstymo įtaka, iš ten atkeliavę struktūriniai, kalbos elementai. Antai, grakštiems kvartų kvintų paralelizmams, puošnioms figūracijoms priešpastatomi masyvūs akordai, diatonikai - chromatika, tercijinės sandaros dariniams - disonansiški, atonalūs, funkciškai nesusieti. Tačiau, pasak jau cituoto recenzento "... vis dėlto koncertas sudaro užbaigtą vienetą su labai įspūdinga kulminuote ir efektingu finalu."

Dana Palionytė

VYTAUTAS BARKAUSKAS (g.1931) 1953 baigė Vilniaus pedagoginio instituto fizikos - matematikos fakultetą, 1959 Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos akademija) Antano Račiūno kompozicijos klasę. Nuo 1971 metų iki dabar dėsto teorines disciplinas Lietuvos Muzikos akademijoje. Nuo 1991 metų - kompozicijos katedros profesorius. Kompozitoriaus muzika nuolat skamba įvairiuose festivaliuose ir koncertuose Lietuvoje ir užsienyje.
Svarbesni kūriniai: Poezija fortepijonui (1964), Partita smuikui (1967),Intymi kompozicija obojui ir 12 styginių (1968), Trys aspektai simfoniniam orkestrui (1969), Kontrastinė muzika fleitai, violončelei ir mušamiesiems (1969), opera Legenda apie meilę (Vl.Mikštaitės libr.,1975), Sonata subita smuikui ir fortepijonui (1976), Simfonija Nr.3 (1979), Koncertas altui ir kameriniam orkestrui (1981), Simfonija Nr.4 (1984), Sekstetas dviem smuikams, violončelei, kontrabosui ir fortepijonui (1985), Simfonija Nr.5 (1986), oratorija Viltis dviem mergaičių chorams, diskantui, vyrų kvartetui ir vargonams (Maironio žodž.,1988), Koncertas fortepijonui ir orkestrui (1992), Konzertstück Nr.1 simfoniniam orkestrui (1992), Koncertinė siuita violončelei ir fortepijonui (1993), Intymi muzika fleitai ir mušamiesiems (1993), Konzertstück Nr.2 simfoniniam orkestrui (1994), Modus vivendi smuikui, violončelei ir fortepijonui (1996).

ČIA - IR - DABAR. Muzika simfoniniam orkestrui op.112 (1998). Šiame kūrinyje siekiu perteikti begalinę "čia ir dabar" prasmę, transcendentinės būties skambesį ir jos švytėjimą.
Kūrinys dedikuojamas Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui ir atliekamas pirmą kartą.

Vytautas Barkauskas

ANTANAS REKAŠIUS (g.1928) 1969 baigė Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos akademija) prof. Juliaus Juzeliūno klasę. 1969 - 1972 metais dėstė kompoziciją Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje. Nuo 1972 metų yra laisvas menininkas.
Svarbesni kūriniai: baletai Laimės žiburys (autoriaus libr. pagal Biliūną, 1959), Gęstantis kryžius (autoriaus libr.,1963), Aistros (autoriaus ir Kunavičiaus libr.,1968), Musytė Zvimbuolytė (autoriaus libr.,1981), Idėja (autoriaus libr. pagal Maserrelį, 1981), Aura (Sriubo libr.,1985), Pirmoji nuodėmė (autoriaus libr. Biblijos motyvais, 1992), Vilties ratas (autoriaus libr.,1993), Voras ir Plaštakė (autoriaus libr.,1994), Medėja (autoriaus libr., 1996); opera - oratorija Šviesos baladė (Drilingos libr.,1969); 9 simfonijos (1962, 1963, 1969, 1970, 1981, 1982, 1987, 1988, 1991); Autokoliažai simfoniniam orkestrui (1977, 1987, 1995); 6 styginiai kvartetai (1954, 1974, 1976, 1981, 1985, 1991); 6 pučiamųjų kvintetai (1974, 1976, 1980, 1981, 1985, 1991) ir kt. kūriniai

KONCERTAS SAKSOFONUI IR ORKESTRUI 'DAR NEGANA' (1998) artimas trijų dalių formos a-b-a pjesei. Orkestras ir saksofonas čia jungiami kontrasto principu. Kompozitorius mano, jog jau praėjo tas modernizmo etapas, kai reikėjo "versti per galvą" visą orkestrą, todėl orkestro skambesys labai švelnus. Tuo tarpu solistas turėtų būti labai šmaikštus ir išradingas, demonstruoti savo meistriškumą. Orkestras tonalus, solisto partija - atonali. Kaip visuomet autorius žaismingas, naudoja netikėtumo efektą. Kūrinio pavadinimą aiškina taip: "ne viskas išbiro iš tų ankstesnių kvailiojimų, dar reikia kai ką atrast, ieškojimo laikas dar tęsiasi".

Rūta Gaidamavičiūtė

ALFRED SCHNITTKE (1934-1998). Rusų kompozitoriaus Alfredo Schnittkes polistilistika, kritikų įvardyta kaip eklektika ir nurašyta kaip "tūkstančio smulkmenų krautuvė" yra kompozitoriaus bandymas užsitikrinti muzikinę medžiagą iš visos Vakarų Europos muzikos istorijos. Schnittke, 1934 metais gimęs žydų žurnalisto, vertėjo iš Frankfurto ir Pavolgio vokietės šeimoje, kartą yra sakęs, kad tai "ne akla eklektika, o sąmoninga visų stilių sąveika, jų tarpusavio poveikis". Kad būtų aiškiau, ką Schnittke turi galvoje, tereikia prisiminti Berndto Aloiso Zimmermanno operą "Kareiviai", Luciano Berio "Simfoniją" arba Charleso Iveso opusus - akivaizdžius tokios komponavimo technikos pavyzdžius, kai adaptuojant, gretinant, asimiliuojant įvairius stilius yra kuriama autonomiška muzikinė kalba. Schnittkes kūrybos polistilistinė estetika rodo, kad laikantis tokių principų atsiveria stebėtinai plačios, diferencijuotos išraiškos galimybės.
Pirmojoje simfonijoje citavimas dominuoja kaip fantaziją skatinantis, talentingas mostas (nuspalvintas užslopinto sielvarto intonacijomis). Antrojoje, taip vadinamoje "St. Florians" simfonijoje chorui, solistams ir orkestrui, katalikiškų lotyniškų mišių tekstais, juntame Brucknerio religingumo ir muzikos atspindžius. Trečioji simfonija, paties Schnittkes vadinama "vokiškąja", komplikuotomis dvylikatonėmis kombinacijomis atspindi vokiečių muzikos istoriją nuo Bacho iki mūsų dienų. Ketvirtojoje Schnittke plėtoja žydų, rusų-ortodoksų, katalikų ir protestantų giesmes, anot paties Schnittkes - "iškreiptoje intonacijų erdvėje". Beveik valandą trunkantis, labai ekspresyvus, kupinas spalvų kūrinys suvokiamas kaip visų trijų krikščioniškųjų religijų bei jų žydiškos kilmės drama.
Penktąją simfoniją kompozitorius parašė Concertgebouw orkestro užsakymu jo 100-mečio jubiliejui. Net ir kūrinio pavadinime yra polistilistinė nuoroda: CONCERTO GROSSO Nr.4/ SIMFONIJA Nr.5. Pirmojoje kūrinio dalyje Schnittke kartoja jau anksčiau naudotą Concerto grosso formą - lyg citatos citatą. Tuo pačiu kompozitorius siekia surasti laisvesnę šiandieninio Concerto grosso traktuotę: laisvai atakuojamos muzikinės medžiagos mišinys (kuriame smuikas, obojus ir klavesinas varžosi su orkestru), lengvai iškreipta muzikos grimasa lemia labai gyvybingą, modernų Concerto grosso audinį.
Antrojoje dalyje - Allegretto - didelės sudėties orkestras su sunkiasvore mušamųjų instrumentų grupe bando atgaivinti Mahlerio garsų pasaulį: tarsi prisimindamas tai, kas taip ir neįvyko - Mahlerio nebaigtojo 1876 metų fortepijoninio kvarteto antrąją dalį.
Antrosios simfonijos dalies pabaigoje Schnittke cituoja 24 išlikusius taktus iš Mahlerio fortepijoninio kvarteto Scherzo dalies: keturi atlikėjai, susibūrę aplink fortepijoną, groja nepriklausomai nuo orkestro.
Trečioji dalis prasideda lėtais tamsiais pūtikų pasažais ir netrukus pakyla iki dramatiškos, sujaudintos kulminacijos, kuri vėlgi išsilieja į lėtą reprizą, Schnittkes numatytą kaip ketvirtąją simfonijos dalį. Iš šio niūraus, panašaus į gedulingą maršą skambėjimo sunkiai sau skinasi kelią vizionieriški, šviesesni vaizdai. Dalis baigiasi beviltiškai prasiveržiančiu fortissimo ir po jo sekančia trumpa, išsisklaidančia kaip dūmas Lento - pabaiga.
Nepaisant gan ilgos kūrinio trukmės - trijų ketvirčių valandos - Schnittkes "Concerto-grosso-simfonija" daro labai koncentruoto kūrinio įspūdį. Spalvinga instumentuotė, sodrus skambėjimas, muzikinių gestų gausa. Po žaismingos koncertiškos pradžios, kūrinys palaipsniui išauga iki visaapimančios ekspresyvios muzikos par excellance kulminacijos.

Gerhard Rohde

AIDAS PUODŽIUKAS (g.1980) 1986-1998 metais mokėsi Čiurlionio menų gimnazijoje, Mildos Lapėnaitės fortepijono klasėje. Šiemet įstojo į Lietuvos muzikos akademijos Aleksandros Žvirblytės fortepijono klasę. Jaunasis pianistas skambino tarptautiniuose jaunųjų atlikėjų festivaliuose "Gintarinė svetainė" (Palanga, 1992), "Kaunas 95", "Atžalynas 97" (Vilnius). Pianistas yra šešių tarptautinių konkursų laureatas: B.Dvariono (Vilnius, 1992), Virtuosi per musica di pianoforte (Usti nad Labem, Čekija, 1993), Marijos Canals (Barselona, 1995), S.Vainiūno (Vilnius, 1996, 1998), fortepijoninių ansamblių (Visaginas, 1997). Respublikiniame A.Dvorako konkurse jaunasis pianistas pelnė pirmąją premiją (Vilnius, 1996).

VYTAUTAS LABUTIS 1986 metais baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Vladimiro Čekasino saksofono klasę. Debiutavo 1982 metais su Petro Vyšniausko kvartetu. 1986 buvo išrinktas tarp geriausių buvusios Sovietų Sąjungos džiazo muzikantų. 1982 metais Vytautas Labutis su Petro Vyšniausko kvartetu, o 1987 metais su Gintauto Abariaus kvartetu laimėjo II ir I vietas Sąjunginiuose estrados artistų konkursuose.1987-1991 metais buvo Vladimiro Čekasino kvarteto narys, 1988 metais subūrė trio, vėliau kvartetą "Vilnius-jazz". Groja ansamblyje "Džiazo nublokšti". Nuolat dalyvauja tarptautiniuose džiazo projektuose.

ROBERTAS ŠERVENIKAS (g.1966) 1995 metais baigė Sankt-Peterburgo konservatorijos chorinio, simfoninio ir operinio dirigavimo klasę. Nuo 1993 metų pradėjo b

Kontaktai

(c) 2009 Lietuvos kompozitorių sąjunga