Apie Algimanto Kalinausko knygą „Ataidai"
Edmundas Gedgaudas
Subjektyviai suvokiamas pasaulis bręsta drauge su mumis. Tiksliau - kiekviename iš mūsų. Ir gal tik tuomet pradedame įžvelgti jo „kitą pusę", aptinkame anksčiau nepastebėtus reiškinių prieštaravimus.
Ne vieną patraukia memuarinės knygos, neblogai pamiklinančios gebėjimą „skaityti tarp eilučių", kur glūdi ir paties rašančiojo autoportretas. Įdomus užsiėmimas. Gražiai ir taikliai „Ataidais" pavadinta Algimano Kalinausko knyga šiuo požiūriu nėra kokia nors išimtis. Nemenką žodžio meistrystės lygį pasiekęs, šis muzikos pasaulio pilietis turėjo prigimtinę įtaigos dovaną, kuri vienaip skleisdavosi jam diriguojant, kitaip - pasakojant, samprotaujant arba rašant. Ir nebūtinai vien apie muziką.
Pirmą kartą „Ataidus" į rankas paėmusiam patariu atsiversti bet kurią jų vietą ir paskaityti - kad patirtų, kaip jie skaitytoją sučiumpa, kaip lengvai daug ką įsimeni, kad vėliau pats apie šį bei tą savaip pasvarstytum.
Gaila, kad Algimantas Kalinauskas nerašė dienoraščio (o gal vis tik rašė?).
Bet ir šis atminties diktuotas pasakojimas žėri daugybe įžvalgiai pastebėtų detalių, nestokoja jis ir apibendrinti linkstančių pasažų.
Autorius, pats būdamas dirigentas (juo, manytina, jautėsi ir anksti netekęs galimybės diriguoti), itin jautriai ir taikliai vertina šios paslaptingos profesijos besiimančius muzikus. Tad jei kam pasirodytų nepatrauklus čia paminėtas pažinties su knyga nuo bet kurios vietos būdas, tegu atsiverčia 350-tą puslapį ir perskaito Stasio Šimkaus portretą. Manau, jog įtrauktas šio glausto, tačiau pašėlusiai informatyvaus ir „kalinauskiškai" spalvingo teksto, jis bemat perskaitys viso dirigentų šešeto portretus. Bet kodėl tik šešeto, juk jų turėjome daugiau? Matyt, taip autoriui savaime rašėsi, o gal atsakymo vertėtų paieškoti ir „tarp eilučių".
Tačiau knygoje apstu vietų, kur mintys apie dirigentus ir dirigavimą paskleistos ne taip „esenciškai", kaip šiuose portretuose. Jos išnyra iš įvairiausių kontekstų - kad ir iš Vienoje girdėtų koncertų arba operos spektaklių, iš tenykščių situacijų ir aplinkos detalių.
Knygoje nemažai pasakojama apie eiliniam klausytojui menkai pažįstamą tiek koncertų, tiek ir muzikinių spektaklių užkulisinį gyvenimą. Ko vertas teatras be intrigų! Tačiau ne mažiau įdomios ir vietos, kuriose aprašoma pasalūniška (arba ciniškai atvira) sovietinės ideologijos bonzų veikla.
Sakyčiau, kad visai prasminga knygos lektūrą pradėti nuo 449-to puslapio - nuo Liučijos Jasiukevičiūtės sudarytos Algimanto Kalinausko bibliografijos. Atspausdinta smulkučiu šriftu, ji nusidriekia per 37 puslapius. Karo metais Vilniuje vykę koncertai ir operos spektakliai būdavo recenzuojami pasirašant slapyvardžiais. Ar nevertėtų dabar tuos tekstus paskelbti?
Bet yra toje knygoje vietų, kuriomis aš netikiu. Taip jau nutinka skaitant atsiminimus, kai juose kalbama apie tai, kas paliečia tavo paties patirtį arba žinias, gautas „iš pirmų rankų". Toks yra pasažas (gal kokio nors fantazuotojo autoriui papasakotas?) apie neva Liudo Truikio sukurtus niūrius eskizus Čaikovskio „Jolantos" scenovaizdžiams. Nebent - ir tą, neatsikratydamas abejonės, dar pajėgčiau įsivaizduoti - buvo saloniškai pakalbėta arba neįsipareigojančiai pasvarstyta.
Ir dar. Atsiminimų autoriai dažnai įninka naudoti tiesioginę kalbą. Žodis žodin užrašomi prieš pusšimtį metų vykę dialogai. Šito aptinkame ir „Ataiduose". Nereikia šventai tikėti iš autoriaus atminties iškilusiu pokalbiu su Baliu Dvarionu apie tai, kaip buvo sukurta „Žvaigždutė" - nors pasakojama miglotai (tai autoriui, beje, visiškai nebūdinga), bet nutuokiamos aplinkybės tos dainos gimimą tarsi perkelia į pokarį. O juk radijas tą dainą jau buvo išpopuliarinęs vokietmečiu. Tarp kitko, anuomet man ją teko girdėti ir salėje, per Beatričės Grincevičiūtės ir Balio Dvariono koncertą.
Smulkmenos. Knygoje jas užtikrintai nusveria nuostabios atminties išsaugoti tikrovės atspindžiai. Gailesčio nepažįstantis laikas juos būtų visai išblukinęs, jei po pirmojo insulto Algimantas Kalinauskas nebūtų suskatęs
fiksuoti atsiminimų. Tik vargu taip būtų įvykę be ponios Kalinauskienės sukurto mikroklimato, be nuoširdžių ir išmintingų jos paskatų. Tad apmaudu, kad juodas debesis užtemdė ir nutraukė to nepamirštamo saulėlydžio valandas.
Nuoširdžiai (tenebūnie šis žodis dekoratyvus) dėkojame ponioms Kalinauskienei ir Jasiukevičiūtei, kurių indėlius (nors ir skirtingai) rodo ši knyga. Labai tikėtina, kad nemažai kam ji taps parankine.
Edmundas Gedgaudas
