(lapkričio 19-21 d.)
Danguolė Kotryna Kapkanaitė
Mažieji Didžiosios Britanijos miesteliai visi turi savotiškų bendrų vardiklių. XIX amžiumi kvepiančias, stiklinėmis arkomis uždengtas traukinių stotis, aikštes su nedidelei populiacijos daliai reikšmingomis statulomis, fontanais, suoliukais ir ratu išdėstytomis lauko kavinėmis, o kiek nuošaliau – mažyčius, bet vis tiek angliškus rožių sodus prie namų ir pigias užkandines. Tokie miesteliai paprastai įsprausti į slėnius tarp kalvų, ant kurių stūkso pilys, ar bent jų griuvėsiai, bet jeigu ūkanota, kalvų su pilimis nė nesimato. Smaili gotikinių bažnyčių bokštai visad tos pačios pilkšvai rusvos spalvos ir, jeigu man sekasi, mėlyno dangaus fone. Gatvių grindinys toks tvarkingas ir naujas, kad net nedera prie medinių juodai baltų namukų, kurie savo neproporcingai dideliu antruoju aukštu man visad primena viduramžiškas pakelės tavernas, į kurias Robinas Hudas užsukdavo pailsėti. Kažkur netoli Notingemo.
Hadersfildas – kaip tik vienas tokių miestelių. Pagrindinė jo institucija – universitetas, šiuolaikinės muzikos mylėtojų tarpe garsėjantis kasmet rengiamu festivaliu, didžiausiu Jungtinėje Karalystėje ir vienu žymiausių visoje Europoje. Paradoksalu, bet pačiame Hadersfilde nedaug kas apskritai pastebi tokį festivalį vykstant, nebent tik studentai, užsiregistravę viename didžiausių nakvynės mainų (couchsurfing) tinklalapių, tarpusavyje pasišneka, netikėtai gavę gerokai daugiau laiškų, nei įprastai, kai niekas per daug nesiveržia jų aplankyti. Tiesa, festivalio organizatoriai su reklama pačiame Hadersfilde nepersistengia - kuklūs plakatėliai kabo nebent prie koncertų salių. O kam čia reklamuotis, jei ir taip neužtenka vietos ir darbo studentams, iš visos Europos į HCMF (Huddersfield Contemporary Music Festival) plūstantiems savanoriauti ir pasiryžusiems bet kam, kad tik galėtų nemokamai klausytis koncertų.
Viena jų – ir aš, nepaisant nemiegotų naktų ir neatliktų darbų dardanti senu ir šleivoku tėčio lagaminu per šeštadienio rytą Hadersfilde. Penkiasdešimt festivalio renginių ir renginėlių sudėti į devynias dienas, o aš čia būsiu tik tris, todėl tvirtai pasiryžtu išgirsti viską, kiek įmanoma. Ir tada prasideda muzika.
Šiais metais Hadersfildo festivalis atiduoda duoklę dviem kompozitoriams – Ianniui Xenakiui ir Bentui Sorensenui. Tokios opozicijos norom nenorom man tuoj pat kelia asociacijas su lietuviškąja šiųmete Gaida – sudėtingi ir intelektualūs Xenakio muzikos puslapiai, išmarginti dešimtimis penklinių ir akyse mirgančių ženklų gausybe prieš minimalizmą; tas pats Xenakis prieš Sorenseno kartais net romantišką melancholiją, konsonansiškus balsų sąskambius ir ilgesingus varpų dūžius. Taigi tas pats nardymas tarp dviejų kardinaliai priešingų polių, panašus į spalvų spektrą, kai tarp juodo ir balto telpa turbūt... viskas. Tačiau šiame tekste nerasite jokių pasvarstymų apie tai, kaip giliai ir prasmingai atskleista festivalio tema, kokia muzika tam pasirinkta iš gausaus kompozitorių repertuaro. Manieji festivalio įspūdžiai labai padriki, ir apie Xenakio bei Sorenseno vienybes ir skirtybes Hadersfilde teko nebent teoriškai pasvarstyti, kadangi mano girdėtuose koncertuose kaip tyčia neskambėjo nei vienas šių kompozitorių kūrinys. Vis dėlto toks dviejų skirtingų polių pasirinkimas suponuoja mintį, kurią nešiojausi Hadersfilde – tai ieškojimas. Net nepaisant į ausis ir galvą trečią dieną pradėjusio plūsti muzikinio nuovargio, visuose 15 koncertų kiekvienas kūrinys skambėjo totaliai kitaip nei prieš tai girdėtas, ir nors iki galo įtikino tik keletas kompozicijų, tačiau visose buvo justi tas pats kone desperatiškas mėginimas kažką atrasti: sena ar nauja, iš tradicijos ar iš inovacijos, iš garso ar jo nebuvimo, iš linearikos ar ritmikos, iš akustikos, elektronikos ar jų sintezės, atlikėjo, kompozitoriaus ir klausytojo, iš idėjų ir koncepcijų, paslėptų minčių, paramuzikinių inspiracijų ir iš grynos muzikos, neigiančios visa, kas yra už jos ribų.
Sena ir nauja
Ilgai nevyniodama į vatą, pradėsiu nuo to, kas tapo vienareikšmiška pirmojo festivalio savaitgalio kulminacija, pribloškė, nustebino ir sudomino. Tai Bernhardo Lango kūrinys instrumentiniam ansambliui ir vinilinių plokštelių grotuvui TablesAreTurned. Kūrinio pagrindas – looping'o technika. Viskas, regis, labai paprasta – senas kaip muzika kartojimo principas, kūrinys padalintas į aiškiai atskirtas sekcijas, vienose jų groja vien akustiniai instrumentai, kitose girdėti vien elektroniniu būdu generuojami garsai. Tačiau šitas paprastumas, išoriškai nesudėtinga struktūra Lango kūrinyje (beje, 60 minučių be pertraukos!) pasitarnauja tik kaip būdas padėti klausytojui nepasiklysti daugiasluoksniame muzikiniame audinyje. Jau ne naujiena, kad elektroninė muzika suteikia neribotas tembrines galimybes, tačiau TablesAreTurned Langas sugebėjo instrumentinį ansamblį paversti neįtikėtinai skambančiu plokštelių grotuvu. Visa medžiaga, sudėta iš aiškių ir skaidrių motyvų, ties kiekvienu kurių plokštelė užstringa ne daugiau nei du tris kartus. Muzikinis laikas – labai spartus, klausydama vos spėjau vytis, tačiau nė akimirkai nebuvo įmanoma atsilikti ir pasimesti. Visi tradiciniai muzikiniai parametrai nustumti labai toli į antrą eilę, TablesAreTurned žaidžiama priešybėmis tarp to, kas nauja ir to, kas jau pažįstama, taip sulig kiekvienu garsu atveriant naujus horizontus. 
Kitas labai ryškų įspūdį palikęs kūrinys – Larry Goveso Things that are blue, things that are white and things that are black (Dalykai, kurie yra mėlyni, dalykai, kurie yra balti, ir dalykai, kurie yra juodi). Tikrų šiuolaikinės muzikos atlikimo profesionalų – Londono simfonijetės koncerto finale skambėjusi kompozicija yra dedikuota pianistei Sarah‘i Nicolls. Viskas kūrinyje sukasi aplink fortepijoną, tiksliau, aplink tris fortepijonus: įprastinį, elektroninį ir preparuotą. Nors čia naudojama net ir gyva elektronika, tačiau savo stilistika kompozicija nėra labai nutolusi nuo vėlyvojo romantizmo. Koncerto žanrą bei formą priminė trejinės struktūros – trys dalys, trys spalvos, amerikiečių rašytojo Paulo Austerio knygų trilogija, iš kurios Larry Govesas sėmėsi įkvėpimo, trys fortepijonai, trys orkestro instrumentai, kurių garsai gyvai perdirbami naudojant elektroniką. Things that are blue, things that are white and things that are black nėra vienas iš tų nedidelių kūrinėlių, kurie sugeba iki precizikos nugludintais taupiais motyvėliais padaryti matematinį įspūdį. Čia visko taip staiga nesuvoksi. Tai kūrinys, kuris prikausto dėmesį ir kita vertus priverčia nustoti analizuoti ir tiesiog romantiniu būdu pasinerti į mėlynus, baltus ir juodus dalykus. Šiame kūrinyje visko labai daug, įvairiausios (para)muzikinės įtakos ir inspiracijos krinta viena ant kitos ir keičia viena kitą, tačiau vis dėlto tai būtų vienas tų kūrinių, kuriuos siūlyčiau pasiklausyti žmogui, nedaug girdėjusiam šiuolaikinės muzikos. Kad neišsigąstų.
Ar ten, už muzikos kažkas yra?
Ir ar turi būti? Kaskart atsivertus anotacijų knygelę, buvo sunku nepastebėti, kad kone kiekvienas kūrinys nurodo į kažką už muzikos – knygą, paveikslą, astronominę struktūrą ar bent jau filosofinę idėją. Kaskart kildavo klausimas, kiek iš to šaltinio galima išgirsti muzikoje, net ir labai norint. Dažniausiai nedaug. Turbūt akivaizdžiausias to pavyzdys – kitas to paties Goveso kūrinys I wear you on my sleeve, grupės Nirvana lyderio Kurto Cobaino savižudybės refleksija. Keturių styginių ir fortepijono partijoje sudėtinga buvo atrasti kažką bent kiek primenančio Nirvaną, ir prašau nebarti manęs, kad tikiuosi ten tokį dalyką atrasti. Negali žinot, galbūt kompozicijoje buvo panaudota kokio nors nirvaniško sąskambio spektrinė analizė ir ja pagrįstas kūrinys, tačiau klausantis muzikos buvo aišku, kad I wear you on my sleeve taip pat sėkmingai galėjo būti lietingo angliško vakaro ir nelaimingos meilės atspindžiai arba bohemiškojo Haknio rajono Londone, iš kur Govesas yra kilęs, muzikinė panorama. Panašiai nutiko ir su Hectoro Parros Early life bei Steveno Daversono Escher‘s Pharmacy. Skirtingų mokslo sričių idėjomis ir teorijomis pagrįsti kūriniai realiai skambėjo kaip kažkas visai nesusijusio su tuo, ko galima būtų tikėtis, ir taip kėlė norą mesti šonan visas anotacijas ir nebekreipti dėmesio į tai, ką kompozitorius sako apie savo muziką.
„Grynojo" garso žaidimai
Keletas mano girdėtų kompozicijų nemėgino pasakoti nieko kita, vien tik žaidė garsais. Pavyzdžiui, Londono simfonijetės atliktas Jexpero Holmeno Marula. Tai kone klasikiniais parametrais sukomponuotas kūrinys, kuriame eksponuojama garso bjaurumo estetika. Kiek įmanoma stipriau ausį rėžiantys sąskambiai, prie kurių (o stebukle!) neilgai trukus ausis ima priprasti. Kompozitorius anotacijoje sako, kad nekreipia dėmesio į atskirus muzikinius parametrus, bet susitelkia į visumą. Tačiau man susidarė įspūdis, kad yra atvirkščiai – kūrinyje viskas kaip tik skyla į atskirus parametrus: klasikinio tipo melodika, nesudėtingas ritmas, struktūra ir vienintelis netradicinis parametras kūrinyje – ties unisono ir disonanso riba sutelkta harmonija, pirmosiomis kūrinio akimirkomis net verčianti raukytis ir užsikimšti ausis.
Vėlgi kitokią, bet vis tik absoliučiai muzikinę estetiką siūlė Lefterio Papadimitriou Liquid Glass (Skystas stiklas), kuriame atsisakoma visų tradicinių muzikinių parametrų – nėra melodijos, nėra harmonijos, ritmo, gali nebūti ir formos tradicine šios sąvokos prasme. Papadimitriou opusas parašytas dviem perkusininkams ir elektronikai. Viso kūrinio metu žaidžiama triukšmais. Kai kurie jų – gyvai atliekami perkusininkų, naudojant tiek įprastus perkusinius instrumentus, tiek paprastai nemuzikinės paskirties daiktus, net buitinius „rakandus". Siūloma išgirsti triukšmo muziką, rutininius aplinkos garsus – pavyzdžiui, ar kada atkreipėte dėmesį, kokį jaukų garsą skleidžia verdantis vanduo, pilamas į arbatos puodelį? Papadimitriou kūrinyje gražiai sužaista gyvai atliekamo ir elektroninio garso santykiu ir, be jokios abejonės, iš nemuzikinių garsų sukurta muzika. Tačiau per drąsu būtų teigti, jog tai – kažkas stulbinančiai naujo. Panašiai ir su eksperimentiniu Jameso Saunderso kūriniu things whole and not whole (pilni ir nepilni daiktai), kuriame Bazelio simfonijetė, susėdusi ant Hadersfildo Town Hall scenoje esančių choro laiptų grojo tuo, kuo paprastai negrojama – plastikiniais maišeliais, balionais, buteliukais su vandeniu, stiklainėliais su monetomis, plėšomu popieriumi ir t. t. Čia pagrindinis akcentas – orkestro muzikinis bendravimas. Kadangi kūrinys buvo atliekamas be dirigento, tiksliau, dirigentas grojo kartu su orkestrantais, buvo reikalingas ypatingai atidus vienas kito klausymas. Turbūt tai ir buvo didžiausias Bazelio simfonijetės iššūkis sekmadienio vakaro koncerte, dedikuotame Scratch orkestro atminimui. Scratch orkestrą 1969 m. įkūrė Cornelius Cardew, Michaelas Parsonas ir Howardas Skemptonas. Pagrindinės kolektyvo idėjos – mėgėjai ir profesionalai groja kartu, naudojamos grafinės partitūros, atliekama eksperimentinė muzika, tai grupė entuziastų, muzikuojančių kartu, nepaisant skirtingo amžiaus, klasinės padėties, rasės, religijos, išsilavinimo, gyvenimo būdo, muzikinio skonio ir pomėgių (kai dabar apie tai mąstau, praeitame sakinyje galima vietoj Scratch orkestro įrašyti Londonas, ir turėsime puikiausią metaforinį šio metropolio apibūdinimą). Bet kuriuo atveju, Scratch orkestro idėjų politinės potekstės negali likti nepastebėtos. Pats koncertas, kuriame Scratch mėgėjus pakeitė Bazelio Simfonijetės muzikantai, buvo labai vientisas. Atlikti keturi skirtingų kompozitorių kūriniai (Michaelo Parsono, Timo Parkinsono, Jurgo Frey‘aus ir Chirstiano Wolffo) visi turėjo kažką labai bendro, skambėjo kone kaip to paties kompozitoriaus opusai, sukurti tuo pačiu kūrybiniu laikotarpiu. Ypač į ausis krito papildomos, gal net ne visada reikalingos erdvės buvimas, erdvės, tylos pavidalu paliktos salėje tam, kad būtų galima tikrai ir iki galo išgirsti kiekvieną garsą. Vis dėlto, mėgėjiškumo momentas labiausiai buvo justi itin paprastoje instrumentuotėje – ypač Michaelo Parsono Parafrazės orkestrui premjeroje: styginiai ir pučiamieji beveik negrojo kartu. Tačiau čia prisimenu Bento Sorenseno mintį, pasakytą pokoncertiniame pokalbyje šeštadienį – orkestras, sėkmingai egzistavęs tiek šimtų metų, nesugrius, jei kitąkart jam parašysi kitaip orkestruotą kūrinį.
Įdomiausias garso ir muzikos ribą trinantis projektas – Simono Limbricko ir Jameso Saunderso Surfaces (Paviršiai). Tai 24 val. trunkantis performansas: visiškoje tyloje publikai ant pirštų galiukų įslenkant, pusvalandį ar kelias valandas sulaikius kvėpavimą klausantis ir taip pat tyliai ištipenant iš salės, Limbrickas muzika paverčia įvairių perdirbamų medžiagų skleidžiamus garsus. Nedidelės salės (tiesą sakant, vienos iš universiteto auditorijų) centre – stalas, ant kurio ir aplink kurį prikrauta popieriaus, kartono, ekologiško plastiko, medienos atplaišų ir pan. 24 valandas menininkas tyliai ir ramiai vaikšto aplink, kartkartėmis pajudindamas kurią medžiagą ar suglamžydamas popieriaus lapą, o kad jis neprarastų laiko nuovokos, kas pusantros valandos festivalio savanoriai ant stalo jam pastato arbatos puodelį. Man klausantis performanso, įvyko tai, ką turbūt galima būtų pavadinti vienu kūrinio kulminacinių epizodų – pririšęs siūlą prie nemažo medienos gabalo, Limbrickas lėtai vilko jį per stalą, nuo jo nušluodamas viską, kas ten buvo sukrauta. Nepaisant to, kad Surfaces yra vienas tų kūrinių, iš kurių labai lengvai gimsta įvairūs kvailoki juokeliai (vieno draugo komentaras apie šiuolaikinės muzikos konceptualumą – „Samčiu daužomas dubuo. Tai – muzika. Labai svarbu, kokios spalvos dubuo – raudonas ar žalias"), tačiau man tiek kūrinio koncepcija (jau minėtas, ir ne tik šiame kūrinyje, ribos nykimas tarp to, ką laikome garsu, ir to, ką suprantame kaip muziką; taip pat muzikos pasauliui nebūdingas dėmesio nukreipimas į ekologijos problemas – performanso eigoje medžiagos transformuojamos ir galiausiai buvo perdirbtos), tiek grynai muzikinis skambėjimas buvo labai įdomus. Ir iš tiesų tie paviršiai skamba, ne prasčiau, nei kas kita, tik reikia tylos, susikaupimo ir įsiklausymo.
Moteriški triukšmai
Surfaces atsitiktinumų muzika skambėjo nė kiek ne blogiau, nei pirmadienio rytą St Pauls Hall vykęs jaunos britų kompozitorės Mary Bellamy portretinis koncertas. Bellamy kūriniai taip pat narsto garso-muzikos sąryšių temą. Jie pilni energijos, nuolat į priekį besiveržiančios garsų masės. Nors visos trys skambėjusios kompozicijos skirtos melodiniams instrumentams (Abrasion violenčelei, Semblance bosinei fleitai bei Enveloped violončelei ir kontrabosui), tačiau autorė sugebėjo sukurti kone harmoninius sąskambius, primenančius vienbalsę polifoniją, kuriuose į vieną akordą susilieja toninis garsas bei triukšmas (braukimas stryku per violončelės korpusą, įvairūs beldimai ir pan.).
Net ir tokioje neromantiškoje muzikoje, kaip Bellamy, vis dėlto galima justi kažkokią moteriškumo gaidelę. Žinoma, yra išimčių, tačiau man labai dažnai atrodo, kad moterų kompozitorių šiuolaikiniai kūriniai, kaip ir Anglijos miesteliai, turi tam tikrą bendrą vardiklį. Kad ir kaip stereotipiškai skambėtų, tai kažkokia poetiškos melancholijos ir švelnumo gaidelė, kuri verčia šyptelti vos išgirdus pirmąsias natas, ir atspėjus, kad autorė – moteris. Vienas tokių Hadersfildo festivalyje buvo dar vienos jaunos britų kompozitorės Stef Connor opusas LeoÞsong. Kūrinio muzikinė medžiaga, pasak kompozitorės, išvesta iš VII a. anglosaksų eilėraščio The Ruins (Griuvėsiai), kuriame priešpastatomi du miestų įvaizdžiai – senovės romėnų pilies Bafo regione liekanos ir įsivaizduojamas fantastinis, utopinis miestas. Taip ir muzika – kiek triukšminiai smuiko, alto ir violončelės garsai liejasi į kone konsonansinius akordus, o šie savo ruožtu netrukus išsiderina ir subyra. Kontraboso sul ponticello akomponuoja įtemptiems smuiko melodiniams motyvams, kol galiausiai išnyra neryškūs viduramžių šokio atgarsiai. Labai moteriška, sakyčiau.
Šeštadienio (lapkričio 18-osios) vakaro Londono simfonijetės koncerte girdėjome Agatos Zubel kūrinį Shades of Ice (Ledo šešėliai), kuriame akustinė partitūra styginiams bandyta derinti su gyva elektronika ir galiausiai (vėlgi labai moteriškai emocionaliai) išsiliejo į kompoziciją pabaigusį neaprėpiamo kiekio vandens šniokštimą (kūrinys inspiruotas Islandijos gamtovaizdžių ir minties apie tai, kas būtų, jei tie ledynai staiga ištirptų).
Tame pačiame koncerte skambėjo ir pats moteriškiausias bei emocionaliausias Hadersfilde mano girdėtas kūrinys. Paradoksaliai šio skyrelio pavadinimui – tai lenkų kompozitoriaus Cezary Duchonwskio kūrinys 1 5 1, 2 4 2, 3 3 3, kaip išduoda pavadinimas, pagrįstas matematine progresija. Tikrai žavu, kad tos matematikos kūrinyje nebuvo girdėt. Gal tik perėjime iš pirmos dalies į antrą bei iš antros į trečią, perėjime, kurio nebuvo, kai totaliai modernistinė muzika staiga sustoja ir užleidžia vietą dainingam sensansiškam (o gal visgi šopeniškam) violončelės legato.
Naujasis sudėtingumas ir naujasis paprastumas
Čia tik aš nežinojau, kad, pasirodo, muzikos kritikoje jau įvardijama ne tik naujojo sudėtingumo (new complexity) kryptis, atstovaujama Briano Ferneyhough, Jameso Dillono ir Richardo Barretto, bet ir naujojo paprastumo (new simplicity arba new-late-romanticism, pasak Christopherio Foxo). Žinoma, čia gražiai vienas su kitu susišaukia Sorensenas ir Xenakis ir lietuviškosios Gaidos minimal/maximal. Iš penkiolikos koncertų, kuriuos girdėjau Hadersfilde, labiausiai šių etikečių prašėsi du – jau aptartas Scratch orkestro koncertas, kad ir dėl kitų priežasčių, bet vis dėlto nesudėtingas, ir Richardo Barretto naujos kompozicijos Construction (Konstrukcija) premjera, anonsuojama kaip vienas laukiamiausių festivalio renginių. Construction – monumetalus dviejų valandų trukmės opusas 22 muzikantams ir 16 kanalų garso instaliacijai. Pasak Barretto, tai ir opera, ir koncertas smuikui, kūrinys, kupinas literatūrinių, filosofinių ir politinių idėjų, teorijų ir poteksčių, vienijamų utopinio miesto idėjos. Konstrukcijoje narstomos ne abstrakčios poetinės iliuzijos, bet analizuojami teoriniai traktatai (Francis Baconas, Platonas ir kt.), papildomi literatūros kūrinių parafrazėmis (Aldouso Huxley'o, Tommaso Campanella, Giorgio de Chirico ir kt.). Į kūrinio struktūrą integruota opera (dainuoja du moteriški balsai – sopranas ir mecosopranas), sukurta pagal Euripido kūrinius, tekstas atliekamas senąja graikų kalba. Smuikas kaip solinis instrumentas pasirinktas dėl savo neišsemiamų emocijos nešėjo Vakarų kultūroje konotacijų. Šis kūrinys – tai konstrukcija tiesiogine to žodžio prasme, ir nors kompozitorius nenorėjo to akcentuoti, vis dėlto yra padalintas į dvidešimt sekcijų, labai akivaizdžiai atskirtų viena nuo kitos. Kai kurios sekcijos – smuiko virtuozinės kadencijos, kitos – grynai orkestrinės, trečios – quasi operiniai epizodai su soprano ir mecosoprano solo. Neįtikėtinai sudėtingoje partitūroje būta labai žavių epizodų – soprano partijas priskirčiau prie įdomiausios pastaruoju metu girdėtos šiuolaikinės vokalinės muzikos. Deborah Kayser, australų ansamblio ELISION, pasiryžusio priimti Barretto iššūkį, narė nedaugeliui vokalistų pasiekiamu absoliučiai nuo klasikinio vibrato apvalytu, bet ne mažiau raiškiu ir stipriu garsu kūrė balso teatrą, nereikalaujantį jokios scenografijos. Ne mažiau įdomu buvo klausytis tirštoje ksenakiškoje orkestro faktūroje skęstančių orientalistinės bei senosios muzikos įtakų. Graeme‘o Jenningso solo smuiko epizodai žavėjo laukine energija ir virtuoziškumu. Tačiau manau, kad tam, jog tokios trukmės, intensyvumo ir sudėtingumo kūrinys būtų pasisekęs, reikia genijaus. Genijus gali būti kompozitorius arba klausytojas. Kaži, kiek genialių klausytojų lapkričio 19-osios vakarą nuo 22 val. 30 min. iki pirmos valandos nakties buvo Hadersfildo Town Hall, iš kur BBC Trečioji radijo programa tiesiogiai transliavo Richardo Barretto Construction pasaulinę premjerą?.. (retorinis klausimas)
Humoro skyrelis
Vėlyvą pirmadienio popietę, klausytojams renkantis į Ensemble 10/10 koncertą, kiekvienam buvo įteiktas mini operos libretas. Tai ištraukos iš Craigo Tayloro Pjesių, pagal kurias kompozitorius Gary Carpenteris parašė savo Milijoną mažyčių operų apie Didžiąją Britaniją. Iš tiesų, prieš prasidedant koncertui, pasislėpusi kažkur salės pakraštyje, kad niekam per daug į akis nekristų mano gurkšnojama arbata, skaičiau tą libretą ir tyliai kikenau. Tayloro dialogai – taiklūs, dinamiški, labai gyvi ir neabejotinai juokingi. Atskleista kasdieniškose situacijose pasislėpusi, bet neakivaizdi, kol neužrašyta, šios salos gyventojų sąmonė ir savimonė. Rašytojo sąmojis (t. y., net ne visai rašytojo, kadangi šis teigia visus pokalbius nugirdęs autobusų stotelėse, parduotuvių eilėse ir t. t.) toks įtaigus, kad labai norisi ką nors čia pacituoti, o necituoju tik todėl, kad šiame tekste tam ne vieta. Tačiau ką čia gali muzika? Antrą kartą klausant muzika įgarsintų tų pačių dialogų (kuriuos, beje, paskui dar pasakojau draugams) buvo paprasčiausiai nebejuokinga... Vis dėlto ačiū Carpenteriui, kad atkreipė dėmesį į Tayloro knygą, kitu atveju kažin ar būčiau kada nors šį rašytoją atradusi.
Ne jokia naujiena – humoro perteikimas muzikoje – subtilus ir sudėtingas dalykas. Bet vis dėlto įmanomas, kaip įrodė Mozartas Don Žuane, o šio lapkričio Hadersfilde – Christianas Marclay savo 1996-ųjų kūriniu Grafitti Composition. Perpasakoju kūrinio parašymo istoriją: 1996 m. Marclay Berlyno gatvėse iškabino 5000 tuščių penklinėmis subraukytų lapų. Žmonės buvo pakviesti lapus užpildyti tuo, kuo tik norėjo – natomis, šifrais, žodžiais, grafiti ir pan. Tokiu būdu tušti natų sąsiuvinio lapai tapo padriku ir šizofrenišku atsitiktinių žmonių gyvenimo atspindžiu. Pats kompozitorius nepažįsta natų, taigi geriausius „kūrinius" atrinko pagal jų vizualines savybes, jie buvo eksponuojami Paulos Cooper galerijoje Niujorke. Ir štai 2011-ųjų Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalyje aukščiausios prabos muzikantų ansamblis Apartment House atrinko ir atliko muzikiniu požiūriu įdomiausius iš 5000 lapų. Tiesą sakant, skambėjo kiek šizofreniškai, bet nė kiek ne mažiau juokingai – atsitiktiniai natų dariniai, kuriuos staiga nutraukia neaiškios potekstės vokiški sąmojai, o tada – kažkurios iš Schuberto dainų parodija, nata po natos subyranti į elektroninius muzikinius darinius, kurie net nelabai skiriasi nuo ką tik tame pačiame koncerte skambėjusios Mauricio Kagelio Prima Vista partitūros. Ir štai – puikiausio humoro muzikoje receptas.
Apartment House (Anton Lukoszevieze, Andrew Sparling, Kerry Yong, Rhodri Davies ir Phillip Thomas) koncertas vėlų pirmadienio vakarą reikalauja atskiros recenzijos, kurioje tiek patys atlikėjai, tiek jų atliekama muzika nė nemirktelėjus būtų išliaupsinta. Bet šitas tekstas jau perkopė tris tūkstančius žodžių, ir aš pradedu rimtai abejoti, ar kas nors jį dar vis skaito. Todėl už borto lieka Ensemble recherche atlikta Fausto Romitelli visų kūrybinių laikotarpių muzika, japoniškojo koto tembrai ir virtuozerija, Bento Sorenseno garso instaliacija šalia garažo tipo salės, vadinamos Bates malūnu, kuris priglaudė geriausius pirmojo HCMF savaitgalio koncertus, melancholiškomis nuotaikomis mano festivalį pabaigusi Cikados ansamblio improvizacija pagal to paties danų kompozitoriaus Laidotuvių procesijas, paspėliojimai, kaip ten buvo toliau Xenakio chorinių šedevrų, danų kompozitoriaus Simono Steen-Anderseno koncertuose, įspūdingojo Arditti kvarteto Xenakio muzikos įspūdingoje programoje, Bryano Ferneyhough portretiniame koncerte, Antono Lukoscevieze Nerve Cell_o projekte, nebrangiose kavinėse ir baruose aplink koncertų sales ir pasivaikščiojimuose studentiškomis Hadersfildo gatvelėmis.
Taip saulėtam lapkričio antradieniui gęstant kažkur Manchesterio priemiesčiuose, bandžiau surikiuoti įspūdžius iš festivalio, kurio net ir tik trečdalį išgirdus minčių užtenka štai jau dvi savaites. Iki kito lapkričio gal ir susirikiuos.
Lietuvos muzikos Antena
Nuotraukos iš hmcf.co.uk: Londono simfonietė ir pianistė Sarrah Niccols atlieka Larry Goveso Things that are blue, things that are white and things that are black, kompozitorius Bernhardas Langas, HCMF logotipas.
