2009-jų metų jubiliejinės sukaktys
Jubiliejinės praeities kompozitorių sukaktys tampa reikšmingu postūmiu ne vien suaktyvinti jų muzikos gyvybinį pulsą viešoje muzikinėje erdvėje, bet sąlygoja ir tos kūrybos sklaidą kitokiomis formomis - knygomis, gaidomis, garso įrašais, radijo laidomis. 2009-ieji tapo jubiliejiniais trims mūsų praeities kompozitoriams - Juliui Gaideliui (1909-1983), Juozui Gruodžiui (1884-1948) ir Stasiui Vainiūnui (1909-1982).
J. Gaidelis - pirmojo lietuvių kompozicijos profesoriaus J. Gruodžio mokinys, kurio Lietuvoje pradėtas kūrybos kelias brendo jau išeivijoje, reiškėsi JAV muzikiniuose kontekstuose bei lietuviškose bendruomenėse. J. Gaidelis greta V. Bacevičiaus, J. Kačinsko įėjo į pačių ryškiausių svetur kūrusių lietuvių moderniosios krypties kompozitorių grupę. Įsikūręs Amerikoje ir jau sulaukęs keturiasdešimt dvejų dar įstojo į New England konservatorijos kompozicijos klasės magistrantūrą, kurią baigė parašydamas Trečiąją simfoniją, įgydamas Master of Music laipsnį. Tačiau ir po šių studijų pripažins niekieno nenustelbtą J. Gruodžio autoritetą: „mokiausi ir Bostone pas labai gerus mokytojus, bet Gruodis buvo man lyg koks švyturys". J. Gaidelis pirmas visoje lietuvių muzikos literatūroje savo 1961 m. kompoziciją Trio smuikui, klarnetui ir fagotui nuosekliai pagrindė dvylikatone technika, o šios kamerinės kompozicijos serija, turinti pasąmoninio lietuviškumo, pasireiškiančio kūrinyje ir kitaip, šį Trio leidžia įvardinti kaip klasikinį lietuvių etnododekafonijos pavyzdį. J. Gaidelio kaip simfonisto (jis sukūrė 17 simfoninių kompozicijų, iš kurių 6 - simfonijos) talentas 1980 m. buvo įvertintas Čikagos Simfoninių orkestrų asociacijos direkcijos, pranešant, jog Ketvirtąją simfoniją ketinama nominuoti prestižine J. Pulitzerio premija. Deja, nesulaukęs iš tautiečių finansinės paramos kompozitorius negalėjo pateikti šiai organizacijai partitūros, partijų, kūrinio įrašo. Simfonija taip ir nugrimzdo užmarštin.
J. Gaidelio bendraamžis S. Vainiūnas - Rygos lietuvis, Latvijos sostinėje baigęs fortepijono ir kompozicijos studijas, jaunystėje pirmiausiai reiškėsi kaip pianistas ir tik 1940 m., parašius „Mažąją vabzdžių siuitą", kompozicija akivaizdžiai ėmė stelbti solisto veiklą. Savarankiškam kūrybos keliui iki pabaigos buvo lemta klostytis sovietų okupacijos sąlygomis. Nors ir nebuvęs J. Gruodžio mokiniu, jis dar Rygos laikais (kur gyveno iki 1938 m.) susipažino su pastarojo kompozitoriaus kūryba, kuri įsitvirtino jo rečitalių repertuare (kaip, beje, ir jame skambėjusios kelios J. Gaidelio kompozicijos fortepijonui). Vis dėlto pokario metais J. Gruodžio ir S. Vainiūno likimuose radosi ir dar viena dramatiška sąšauka, kuomet po 1948 m. vasario 10 d. nutarimo „Dėl V. Muradelio operos „Didžioji draugystė" prasidėjo šio nutarimo svarstymai, tiksliau - „nusikaltėlių" formalistų paieškos. To meto susirinkimuose ir spaudoje nuolat linksniuojami formalistai, o labiausiai nusikaltę esą J. Gruodis, S. Vainiūnas ir J. Nabažas. Jie priversti teisintis ir atgailauti. Žinia, sveikatos stoka, kaltinimai formalizmu po poros mėnesių palaužė J. Gruodžio kūrybines ir gyvybines jėgas, ilgam buvo nustelbtas J. Nabažo kaip kompozitoriaus balsas. Dėl aptariamų aplinkybių nekaip susiklostė pirmųjų stambių S. Vainiūno kūrinių likimai (Trio buvo grojamas tik retkarčiais, Pirmasis koncertas fortepijonui ir orkestrui neskambėjo beveik 40 metų, Rapsodija negrota ištisą dešimtmetį). Tokia situacija truko keletą metų, bet S. Vainiūnas nenuleido rankų. Vėliau jis produktyviai reiškėsi įvairiose muzikos meno srityse, sukaupdamas tikrąja žodžio prasme repertuarinį ar, kitaip tariant, dažnai atliekamą kūrybos palikimą - kūrinius fortepijonui solo ir kameriniams ansambliams, simfoninius veikalus, instrumentinio koncerto pavyzdžius, taip pat vokalinės lyrikos pluoštelį, kompozicijas vargonams.
Kaip matyti, visų trijų jubiliatų ir jų kūrybinio kelio reljefas aprėpia skirtingus lietuvių muzikos raidos etapus ir jos plėtotės sąlygas: nuo XX a. pradžios, tarpukario, mūsų kompozitorių mokyklos kūrimosi, per nacionalinės muzikos pakilimo, jos integravimosi į Europos šiuolaikinę kūrybą laikotarpio, iki dramatiško 1944 m. lūžio sąlygoto kultūros skilimo meto, jos plėtotės okupuotoje Lietuvoje ar laisvame pasaulyje, išeivijoje.
Visų šių trijų kompozitorių jubiliejus lydėjo muzikos ir žodžio renginiai. Dar ir šiandien mažiausiai gyvu garsiniu pavidalu mums pažįstamas J. Gaidelio kūrybos braižas ir pasibaigus jo jubiliejiniams metams paliko sąmonėje kirbėti lūkestį gyvai skambančioms jo simfoninėms partitūroms, kameriniams ansambliams (nejaugi ši muzika pilnavertiškai taip ir nesugrįš į Lietuvos koncertinę erdvę?...). Šį lūkestį ypač paakino kompozitoriaus gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojos Danos Palionytės monografija „Julius Gaidelis - namų ilgesio dainius" (V.: Petro ofsetas, 2008, 247 p.). Knyga parengta iš tiesų labai kruopščiai, ką paliudija ir pats knygos turinys, ir pačios autorės D. Palionytės prisipažinimas, jog medžiagos ieškojo ir ją spaudai rengė 20 metų. Maždaug trečdalis jos skirtas kompozitoriaus gyvenimui (pirmąkart tokiu būdu atskleistas J. Gaidelio žmogiškasis portretas, gyvenimo patirtis), likusieji du - kūrybos analizė, kuri tačiau neapsiriboja vien specifiniu moksliniu tekstu, natų pavyzdžiais, bet įvelkama į nuodugniai išstudijuoto išeivijos muzikinio gyvenimo konteksto rūbą, palytėta D. Palionytės literatūrinės išmonės, sąlygojančios patrauklią knygos skyrių dramaturgiją („Du pasirinkimai - du Gaideliai", „Sacrum šviesos spinduliuose", „Tebūnie opera" ir kt.). Knygoje atskleidžiamas ir naujas požiūris į J. Gruodžio mokyklą, koreguojamos ir tam tikros mūsų muzikos raidos etapinės datos. Kompozitoriaus kūrybos įprasminimas knyga tapo svarbiausiu J. Gaidelio jubiliejinių metų akcentu. Lauktina, kad šios monografijos dėka pabus ir atlikėjų interesas praplėsti repertuarą šio autoriaus opusais.
J. Gruodžio 125-osios metinės taip pat sulaukė solidžios monografijos - „Juozas Gruodis epochų sankirtose. Straipsniai, Atsiminimai. Dokumentai" (V.: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2009, 550 p.). Jos autorius - Algirdas Ambrazas, prieš 5 dešimtmečius debiutavęs knyga taip pat apie J. Gruodį. Iš dvylikos jo parengtų knygų bemaž pusę sudaro leidiniai, tyrinėjantys šio kompozitoriaus kūrybą. Akivaizdu, kad tokia sodria patirtimi grįstas kruopščių tyrinėjimų rezultatas - tikra šio žodžio prasme nauja monografija, kurios ir sandara kitokia nei ankstesniųjų šio muzikologo studijų, ir dėstymo logika. J. Gruodžio muzikinė veikla, prasidėjusi dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, suvešėjusi nepriklausomoje Lietuvoje, sovietų okupacijos metais pateko į skaudžių išbandymų orbitą. Keičiantis ideologijoms, kito J. Gruodžio vertinimo kriterijai, išryškėjo anksčiau nežinoti jo gyvenimo ir veiklos faktai, tad monografijos autorius dar kartą ryžosi apžvelgti ir naujai apibendrinti šio kompozitoriaus muzikinę veiklą ir kūrybą. J. Gruodžio muzikos sklaidą minimoje knygoje paliudija kruopščiai parengta bibliografija - straipsniai, o ypač kūrinių leidiniai, įrašai. Kitas dalykas, kad ši muzika, ypač stambesnieji simfoniniai kūriniai, jaunesniajai kartai mažokai pažįstami iš kasdieninio koncertų gyvenimo, nors esti išimčių - tarkim, Sonata smuikui ir fortepijonui, kai kurios išplėtotos liaudies dainos, fortepijoniniai kūriniai, tapę pianistės Birutės Vainiūnaitės repertuaro savastimi. Jubiliejinį J. Gruodžio vakarą Muzikos ir teatro akademijoje, kuomet buvo pristatyta ir naujoji monografija, lydėjo kamerinė instrumentinė ir vokalinė kūryba, dainos chorui, o simfoninės muzikos pluoštą - koncertinį baleto „Jūratė ir Kastytis" atlikimą, simfoninę poemą „Gyvenimo šokis" - išgirdome Filharmonijoje, atliekamą Nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo Roberto Šerveniko. Tiesa, J. Gruodžio muzikos sukurta ne tiek daug, tačiau ar du nepilni muzikos vakarai - adekvatus pagarbos ženklas mūsų klasikui? Ar nederėjo išsamiau kompozitoriaus kūrybą pristatyti koncertuose, kurių dėka būtų galima parengti ir išleisti ją įamžinančias kompaktines plokšteles?
Šiuo muzikos įamžinimo ir sklaidos požiūriu itin išraiškingas buvo S. Vainiūno šimtmetis. Jubiliejiniai metai prasidėję 2009-ųjų pavasarį, išsidriekė kamerinės instrumentinės ir vokalinės, simfoninės muzikos vakarais, kuriuos vainikavo 2010 m. kovo 28 - balandžio 2 d. įvykęs VI Tarptautinis S. Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas. Per praėjusius metus išleistos 3 kompaktinės plokštelės, kuriose skamba kompozitoriaus fortepijoniniai opusai (atliekami Birutės Vainiūnaitės), archyviniai kamerinių kūrinių įrašai (skambina S. Vainiūnas, Andrius Vasiliauskas, griežia smuikininkai Aleksandras Livontas, Audronė Vainiūnaitė, violončelininkas Michailas Šenderovas), simfoniniai kūriniai - kompozitoriaus jubiliejui skirto koncerto Nacionalinėje filharmonijoje įrašas (griežia Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko, solo fortepijonu skambina Birutė Vainiūnaitė). Besibaigiant kompozitoriaus 100-mečio renginiams, pasirodė ir knyga - Onos Narbutienės „Stasys Vainiūnas" (V.: Typoart, 2010, 147 p.). Tiesa, ne nauja. Sykiu ši knyga pažymi ir 80-ąsias šviesaus atminimo muzikologės Onos Narbutienės (1930-2007) gimimo metines, kuri 4 dešimtmečius, ligi pat savo gyvenimo saulėlydžio nuosekliai puoselėjo dėmesį lietuvių muzikos istorijai ir tapo bemaž svarbiausia šios srities tyrinėtoja. 1991 m. buvo išleista O. Narbutienės sudaryta knyga „Stasys Vainiūnas: Kūrybinės veiklos apžvalga. Dienoraščio puslapiai ir laiškai. Amžininkų atsiminimai" (Vilnius, Vaga, 1991, 494 p.), ilgainiui tapusi bibliografine retenybe. Tai paskatino vėl išleisti šio kompozitoriaus gyvenimą, veiklą ir kūrybą nagrinėjančią knygą, tik šįkart glaustesnės apimties. Naujo leidinio pagrindu tapo ankstesniame publikuoti O. Narbutienės straipsniai „Gyvenimas" ir „Kūryba", įtrauktas ir Eugenijaus Ignatonio straipsnis „Interpretatorius ir pedagogas". Šio leidinio tekstai - redaguoti, kai kur papildyti paaiškinimais, nuorodomis, vienu kitu nauju faktu. Papildyta ir pratęsta bibliografija, atskirais sąrašais pateikti spausdinti S. Vainiūno muzikos kūriniai, muzikos kūrinių įrašai, be to, pridedama santrauka anglų kalba ir kompaktinė plokštelė, kurioje skamba archyviniai pianisto S. Vainiūno įrašai.
Pabaigai, dar norėtųsi prisiminti muzikologę Oną Narbutienę, kuri ypatingą reikšmę teikė lietuvių kompozitorių jubiliejams, sakydama, jog tokios sukaktys galėtų puikiai paskatinti įrašų, gaidų leidybą: „Manau, vienas patraukliausių dalykų, galintis tapti svarbiu jubiliejų akcentu - naujų atlikėjų ar interpretacijų pristatymas". Ir iš tiesų, kūrybos likimas, žinia, dažnai priklauso ne tik nuo jos vertės matmenų, nuo muzikos tyrinėtojų darbų, bet ypač nuo įvairių kartų atlikėjų noro, iniciatyvos ją skleisti ir leisti jai gyventi.
Vytautė Markeliūnienė
