Laudatio Linai Navickaitei-Martinelli
Beata Baublinskienė
Kasmetinėje geriausių muzikologijos darbų apdovanojimo iškilmėje gegužės 10 d. Kompozitorių namuose Onos Narbutienės premiją pelnė muzikologė Lina Navickaitė-Martinelli už novatoriškus atlikimo meno tyrinėjimus knygoje „Pokalbių siuita: 32 interviu ir interliudijos apie muzikos atlikimo meną" (Vilnius: Versus aureus, 2011).
Iškilmės metu premiją Linai Navickaitei-Martinelli įteikė Onos Narbutienės dukra, kompozitorė Onutė Narbutaitė, o laudaciją laureatei perskaitė muzikologė ir darbų vertinimo komisijos narė Beata Baublinskienė. Publikuojame laudacijos tekstą.
Manau, daugelis mūsų puikiai pažįsta Liną Navickaitę. Vieniems ji labiau žinoma kaip mokslininkė, nagrinėjanti muzikos atlikimo fenomeną, kaip konferencijų rengėja, knygų redaktorė, lektorė. Kitiems ir galbūt plačiau – kaip muzikos publicistė: kritikė, ilgametė žurnalo „Muzikos barai" redaktorė (2002-2007), muzikos žurnalistė (kartu su savo vyru, muzikologu Dario Martinelli yra mokslinio žurnalo „IF – Journal of Italo-Finnish studies" vyr. redaktorė), dėmesį telkianti vėlgi į atlikėjišką muzikos sceną.
Ir nors paprastai šios dvi sferos – mokslinė ir publicistinė – laikomos atskiromis muzikologų veiklos sritimis, Linos atveju jos labai organiškai ir natūraliai susipina, papildydamos viena kitą tiek akademinėse studijose, tiek publicistikoje.
Dar viena svarbi Linos kūrybinės biografijos gija – atlikėjos patirtis. Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją ji baigė kaip pianistė (1996 m.) ir dar metus Muzikos ir teatro akademijoje studijavo fortepijono specialybę (prof. Veronikos Vitaitės klasėje), tik vėliau pereidama į muzikologiją. Atlikėjo jausenos žinojimas „iš vidaus" neabejotinai darė ir daro įtaką mokslinėms ir publicistinėms Linos įžvalgoms.
2003 m. Lina Navickaitė-Martinelli baigė muzikologijos magistro studijas (bakalauro ir magistro darbų mokslinė vadovė - Rūta Goštautienė), nuo 2004 m. Helsinkio universiteto Muzikologijos katedroje studijuoja doktorantūroje, kur rengia disertaciją tema „Individualybė ir standartai XX amžiaus atlikimo praktikose: istorinis ir semiotinis požiūris į Beethoveno interpretacijas" (darbo vadovas – prof. Eero Tarasti). Nuo 2006 m. Lina Navickaitė-Martinelli skaito Muzikos interpretacijos istorijos ir teorijos kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2008-2010 m. dėstė Helsinkio universitete.
Šios trys Linos veiklos gijos – mokslinė, publicistinė, buvusi atlikėjiškoji – gražiai susiliejo jos pirmoje knygoje „Pokalbių siuita: 32 interviu ir interliudijos apie muzikos atlikimo meną.
Pirmiausiai patraukia dėmesį individuali knygos struktūra, deklaruojama pavadinime – interviu ir interliudijos – ir atspindinti autorės interesų mąstą. Knygoje pubikuojami 26 atrinkti pokalbiai su žinomais ir įdomiais (kartais net radikaliai pasisakančiais) atlikėjais, kritikais, mokslininkais ir vadybininkais (su Gidonu Kremeriu, Mūza Rubackyte, Juozu Domarku, Juozu Antanavičiumi, Dariumi Stabinsku, Anthony de Mare‘u ir kt.). Žmonėmis, kurie įvairiais saitais susiję su muzikos atlikimo pasauliu. Dalis šių pokalbių anksčiau publikuota spaudoje (bene daugiausia, ir tai nenuostabu, „Muzikos baruose"), bet dalį Lina specialiai parengė šiai knygai (pavyzdžiui, paskutinysis su Violeta Urmanavičiūte).
Vis dėlto, ši knyga nėra vien įdomių pokalbių rinkinys. Kaip skelbia pavadinimas, čia yra ir interliudijų apie atlikimo meną, kurios bent jau mane labiausiai ir intrigavo. Šešios interliudijos ne tik struktūruoja knygą, suskirstydamos pokalbius tam tikromis grupėmis, bet svarbiausia - suteikia analitinės perspektyvos. Savaip apibendrina pokalbius, bet kartu praplečia siūlomo nagrinėti fenomeno – atlikimo meno – matymo lauką, suteikia prasminių kontrapunktų, kurie inspiruoja skaitytoją daryti savas išvadas.
Šios interliudijos – kurias pati Lina įvardija „laviruojančiomis tarp publicistiškai lakoniškos formos ir kvazimoksliškos problematikos" – drauge atskleidžia ir autorės mokslinius interesus: čia muzikologė pateikia įžvalgas, remdamasi ja dominančiomis ir, be abejo, žavinčiomis teorijomis. Pridėtinė interliudijų vertė yra ta, kad, turint minty Linos gilų ir nuoširdų domėjimąsi atlikimo menu, drauge jos kruopštumą ir sąžiningumą, netenka abejoti, kad remiamasi naujausiomis atlikimo meno studijų įžvalgomis pasauliniame kontekste. Paprasčiau kalbant, galima užčiuopti, kokios idėjos cirkuliuoja šių dienų atlikimo meno studijose.
Pirmoji interliudija „Atlikėjas kaip mediumas" – tarsi esminis akordas – pateikia visos knygos esmę: „Esminė Vakarų akademinės muzikos sąvoka jau nuo XIX a. pradžios esti muzikos kūrinys: izoliuotas, savarankiškas, individualus. [...] Tačiau muzikos atlikėjų menas – gerokai turtingesnis ir komplikuotesnis reiškinys nei mano tie, kurie linkę susikoncentruoti išimtinai į muzikos kūrinį ir jo poveikį klausytojui." (P. 15)
Taigi, čia užsimenama apie analitinį posūkį „į atlikėją orientuoto požiūrio" link.
Antrajame esė „Scenos ritualai ir „bekūnė" muzika" susitelkiama ties koncerto situacija ir garso įrašais – komentuojamas ryšys tarp socialinių ir emocinių-meninių atlikimo aspektų koncerte ir klausantis įrašo. Esė baigiama retoriniu klausimu:
„Ar ne senstelėjusiuose koncertų ritualuose tad glūdi tasai mistinis muzikos atlikimo meno žavesys?" (P. 87)
Skaitytojai, be abejo, įvertins knygos sąrangos eleganciją, po šio esė skaitydami Petro Geniušo interviu „Kentauras prie fortepijono".
III esė „Kaip atlikėjas save parduoda: vartotojų medijos" autorė apmąsto neišvengiamą atlikėjų meno priklausomybę nuo šių dienų rinkos dėsnių ir šios situacijos pasekmes pačiam menui:
„Ką savo potencialiems klausytojams nori pasakyti pianistas, išties giliamintis virtuozas, įspūdingą atlikėjo muskulatūrą atspindinčioje fotografijoje?" (P. 149)
„Pastebimos aiškios paralelės su populiariąja kultūra, kurios reprezentacijos neretai pranoksta pačią muziką." (P. 150)
Skepsio nevengianti išvada: „Akivaizdu, jog daugelis šių laikų muzikų jau atsisakė romantinės XIX a. koncepcijos apie menininką kaip nežemišką būtybę, alkstančią palėpėje ir besivadovaujančią dieviškais įsakais. Jie verčiau linkę pasirūpinti geru įrašų kontraktu, tinkamu piaru ir šalia atliekamos muzikos būti pastebėti patys." (P. 153)
IV interliudija „Tradicija, mokykla ir kultūrinės tapatybės" kelia klausimą, kiek (ar) šiandien aktualios tokios sąvokos, kaip tradicija, mokykla, ir kas yra atlikimo kultūrinė tapatybė.
V esė „Kūnas kaip pranešimas" – apie atlikimo kūniškumą, o paskutiniuoju VI „Vienos sonatos istorija jos interpretuotojų lūpomis" pagaliau priartėjama prie pagrindinio Linos studijų autoriaus – Ludwigo van Beethoveno (Beethoveno mitui ir muzikos atlikimo kanonui buvo skirti bakalauro ir magistro darbai, publikacijos spaudoje).
Prisipažinsiu, paėmusi knygą į rankas, pirmiausia „išrankiojau razinas" - ėmiausi tų pokalbių, kurių herojai man buvo įdomiausi. Ir tik tada pradėjau skaityti knygą nuo pradžių. Ir turbūt nenuostabu, kad didžiausi atradimai buvo netikėti.
Kaip pažymi pati Lina knygos preliudijoje „Susitikimai užkulisiuose", pašnekovų minčių ji „netiesino" ir nešvelnino aštresnių jų pasisakymų kampų, net jei ji pati su išsakytomis nuomonėmis nesutinka.
Esu pasibraukusi nemažai vietų šioje knygoje – man patikusių minčių, įžvalgų, bet pabaigai apsiribosiu keliomis citatomis iš pokalbio su britiškojo Muzikos įrašų instituto ir analizės centro įkūrėju, atlikėju ir kompozitoriumi Jose Bowenu:
„Sunkiausia įtikinti žmones [...], kad atlikėjai yra muzikologai." (P. 113)
Apie atlikimo ideologijos pokyčius per pastaruosius 200 metų:
„Idėja, kad Karajanas buvo muzikas, o Beethovenas - tik popierėlis, laikoma prastu tonu. Tačiau tokia nuostata, atlikėjo kultas tuo laiku suteikė galimybių naujovėms, kurios būtų buvusios neįmanomos garbinant kompozitorius." (P. 115)
Apie konkursus ir ne tik:
„Sukūrėme kultūrą, kur labiausiai vertinami nerizikuojantys." (P. 114)
„Muzika – politiškiausia iš visų menų, nes ji reiškia tik tai, ką suvokėjas jai priskiria." (P. 118)
„Štai ir mūsų aptartas „istoriškai informuotas" atlikimas yra ideologija." (P. 121)
Pianistas Aleksandras Toradzė, atsakydamas į Linos klausimą, sakė:
„Man regis, jei jau ką darai rimtai, turi prisiimti atsakomybę. Ar gali įsivaizduoti, kiek sielų valandų tuo laiku [koncerto metu] sutelkta salėje? Tai juk valandos, kurias atimi iš jų gyvenimo. Laikai savo rankose šitiek žmonių gyvenimo valandų, ir ką su jomis darysi?" (P. 355)
Noriu patikinti, kad valandos, skirtos skaityti, „Pokalbių siuitą", tikrai nebus tuščios.
Beata Baublinskienė
