Lietuvių muzikos interpretacijos vasaros scenose.
Spaudos apžvalga
Lietuvos autorių kūriniai skamba ne tik šiuolaikinės muzikos festivaliuose, ypač vasarą. Jūsų dėmesiui – keleto svarbiausių vasaros renginių, kuriuose buvo interpretuojama lietuviška muzika, apžvalga, parengta pagal publikacijas spaudoje.
Trys „B" Vilniaus festivalyje 2011
Gegužės 31–birželio 14 d. vykusio Vilniaus festivalio programoje nuskambėjo trys lietuviški opusai, kuriuos vienija ir kompozitorių inicialai galima galima būtų įvardyti kodiniu pavadinimu BBB. Tai yra: festivalio atidarymo koncerte nuskambėjo Vytauto Bacevičiaus „Elektrinė poema", birželio 2 d. įvyko Vykinto Baltako festivalio užsakymu sukurto opuso „commentum" violončelei ir fortepijonui premjera, o festivalio uždarymo vakarą, birželio 14-ąją, atliktas Vidmanto Bartulio Requiem.
Pasak Živilės Ramoškaitės („Tradicijos ir naujovės. „Vilniaus festivalio" pirmieji koncertai" / „7 meno dienos", 2011-06-10): „Pagal nusistovėjusią tradiciją festivalį pradėjo simfoninis orkestras. Šįkart (gegužės 31 d.) tai buvo Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas Valstybinis simfoninis orkestras, Vilniaus festivalyje pasirodantis po ilgos pertraukos. [...] Vakaro programą sudarė Vytauto Bacevičiaus, Edouardo Lalo ir Sergejaus Rachmaninovo kūriniai.
[...] XX a. naujajai muzikai atstovavo V. Bacevičiaus „Elektrinė poema", kuria koncertas pradėtas. Pasakyčiau, pradėtas labai garsiai, šiurkščiai ir triukšmingai, - tokia šio opuso pirmoji padala, kurioje orkestras įkyriai „brūžina" gana nuobodaus ritmo masyvius klasterius. Vėliau - šiek tiek atokvėpio, kol vėl grįžta triukšmas ir agresija.
Šis 1932 m. sukurtas opusas įėjo į mūsų muzikos istoriją kaip vadinamojo mašinizmo estetikos bene vienintelis pavyzdys. V. Bacevičius siekė perteikti elektros amžiaus dvasią, tačiau kartu ir žmogaus dvasios kismą: „Mašinizmą čia reikia suprasti ne tik kaip išorinį mūsų gyvenimo reiškinį, bet ir kaip vidinį jo elementą", - aiškino autorius. Dabar išgyvename „naujojo mašinizmo" laikus, tad ši legendomis apipinta poema tampa aktuali. Kita vertus, festivalio publika turėjo progos sužinoti, kad tarpukario Lietuvoje buvo kuriama ir moderni, netgi avangardinė muzika. [...]
Birželio 2 d. koncertavo gerai pažįstamas violončelininkas, dabar ir dirigentas, Davidas Geringas ir pianistas Ianas Fountainas (Jungtinė Karalystė). Ansamblis pateikė romantišką programą, sudarytą iš Fryderyko Chopino ir Edvardo Griego kūrinių. Aktualiajai naujausiai muzikai atstovavo šiuo metu Belgijoje įsikūrusio Vykinto Baltako (gim. 1972) festivalio užsakymu sukurtas opusas „commentum". [...]
Pirmąsyk festivalio programoje atsirado kompozitoriaus V. Baltako vardas. Tai pagirtina, šis tautietis lietuvių publikai mažai pažįstamas, nors senokai įsitvirtino Vokietijos ir jos kaimynių naujosios muzikos kūrėjų ir atlikėjų bendruomenėje. Jis apdovanotas įvairiomis premijomis, jo kūrinius leidžia solidžioji Vienos leidykla „Universal Editon" ir Kelno „Aus Musik Verlag". Opusas, kurį autorius parašė ir pavadino „commentum" - nėra tiesioginis F. Chopino „Introdukcijos" komentaras, greičiau jos inspiruotas savarankiškas kūrinys. Įdėmiai klausantis buvo galima fiksuoti pasikartojančią ir nuolat kintančią kelių garsų struktūrą, tačiau su F. Chopino muzika ji nesusieta. Muzikos vyksmas rutuliojosi nedideliais fragmentais, perskirtais pauzėmis, nenutraukiančiomis įtemptos kūrybinės minties, prasiveržusios fortissimo kulminacijoje. Jei fortepijono partijoje dominuoja fragmentuotos struktūros, violončelė traktuojama kaip dainingas instrumentas, kontrastuojantis su fortepijonu. Man regis, kūrinio aurą taikliai nusakytų paties V. Baltako mintis apie įtampą tarp išsakyto ir nutylėto. Kūrinį kompozitorius skyrė D. Geringui ir I. Fountainui, su kuriais bendradarbiauti, pasak autoriaus, jam buvo labai įdomu."
„Literatūroje ir mene" (Beata Leščinska „XV Vilniaus festivalis: su skoniu, be pompastikos" (I), 2011-07-01) rasime tokį Baltako opuso vertinimą: „V. Baltakas rašo, kad jo „commentum" - tai laisvas savo nuomonės išsakymas apie F. Chopino Introdukciją. Nors šis F. Chopino opusas atliktas pirmoje koncerto dalyje, V. Baltako kūrinyje kokių nors apčiuopiamų lenkų romantiko muzikos reminiscencijų neišgirdau - visuma panėšėjo į tarsi spontaniškai dėliojamų melodinių-ritminių (ne šopeniškų, bet baltakiškų) segmentų pynę. Toks visumos auginimo principas, regis, būdingas daugeliui V. Baltako kūrinių, bet kiekvieną kartą (ir šį) rezultatas, nors ir nuoseklus, yra nenuspėjamas. Todėl šio Belgijoje įsikūrusio autoriaus muzikos, tėvynėje nedažnai ir skambančios, klausytis yra įdomu.
D. Geringas ir I. Fountainas pasirodė esą jautrūs kamerinės muzikos interpretuotojai, meistrai, kuriems nebeįdomu (jei kada ir buvo) demonstruoti save, piktnaudžiaujant kraštutiniais efektais. Visas dėmesys sutelktas į atliekamą muziką, todėl kūriniai it deimantai švytėjo įvairiausiais spalviniais, tembriniais, dinaminiais, agoginiais atspalviais, o kūrinio formos logika atlikėjų išnagrinėta it Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono. Kiekvienas mažiausias niuansas pateiktas su begaline atida ir motyvacija, suvokiant to niuanso vietą ir funkciją kūrinio muzikinėje „hierachijoje"."
Apie birželio 3 d. Lietuvos kamerinio orkestro koncerte atliktą latvių kompozitoriaus Pėterio Vasko (g. 1946) simfoniją styginiams „Paukščiai" (dirigentas Sergejus Krylovas) recenzentė rašė: „Garsaus latvių kompozitoriaus P. Vas¬ko simfonija styginiams (1991), tiesą sakant, nepasirodė itin įdomus kūrinys. Nors ir puikiai atitinkanti koncerto žanro reikalavimus (dalys -¬ „Tylos balsai", „Gyvenimo balsai" ir „Sąžinės balsas"), ji buvo šiek tiek monotoniška dėl pasikartojančių dramatinių kulminacijų. Jei kalbėtume apie įdomią mūsų amžiuje kurtą muziką, gerokai nenuspėjamesnė ir žaismingesnė pasirodė pateiktoji mušamųjų instrumentų ansamblio „Kroumata" koncerte" (birželio 6 d.).
Kitame „Literatūros ir meno" numeryje (Beata Lešičnska „XV Vilniaus festivalis: su skoniu, be pompastikos" (II), 2011-07-08) apžvelgiamas Vidmanto Bartulio Requiem, atliktas birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre:
„Sumanymas šitaip paminėti išskirtinę dieną išties vykęs: ir kūrinio pasirinkimas - stambaus lietuviško opuso, atlaikiusio laiko išbandymus, bet šiuolaikiško, modernaus, ir vieta - erdvi ir net monumentali LNOBT salė tokiai muzikai ir tokiai progai itin tinka, ir kūrinio pateikimas – su derančiu, neperkrautu vaizdu ekrane (režisierius Romas Lileikis, asistentas Dalius Abaris, dailininkas Vytenis Lingys).
Publika buvo rimta ir pagarbi. Meninis įvykis žadėjo būti beveik kaip Vakaruose, kur didelėse katedrose ar kokios žymios asmenybės vardu pavadintuose kultūros centruose svarbia proga įprasta iškilmingai atlikti stambų šiuolaikinį kūrinį. Nesunku įsivaizduoti, koks ažiotažas turėjo tvyroti, pavyzdžiui, per Leonardo Bernsteino „Mišių" premjerą Johno F. Kennedy vaizduojamųjų menų centro Vašingtone atidarymo proga 8-ajame dešimtmetyje. Bet mes – ne amerikiečiai ar kiti vakariečiai. Mes kuklūs, sakyčiau, net abejingi. Tad svarbaus kultūros įvykio atmosferos, atliekant V. Bartulio opusą, kaip tik ir pritrūko. Ir silpnoji žiūrovų, koncerto erdvės, kūrinio ir atlikėjų grandies dalis buvo būtent pastarieji, tiksliau – orkestras. Ne, jis negrojo itin prastai ar „pro šalį", tiesiog be menkiausios užuominos į įkvėpimą arba bent į bandymą išlaikyti „veidą" scenoje, o tai dainininkams (juk jie - scenos žmonės) pavyko. Žiūrint į kone visą teatro sceną užėmusį Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, atrodė, kad muzikantai (bent dauguma) tarsi buvo nuošaliai, kad jiems neįdomu nei muzika, nei svarbi atlikimo proga. Prisiminus, su kokiu azartu prieš keletą dienų jie griežė Nino Rotos kūrinius, net sunku patikėti, kad tai tas pats orkestras! Galima spėti, kad melodingoji kino klasiko kūryba atlikėjams yra mielesnė ir artimesnė nei Requiem, 1989 m. rašytas, man regis, su modernizmu flirtuojančio V. Bartulio. Atrodytų, žmogiška ką nors mėgti ir ko nors nemėgti, atlikėjas - ne automatas. Kita vertus, savęs klausi, kas tuomet yra profesionalumas? Ir kuo profesionalas skiriasi nuo mėgėjo, muzikuojančio savo malonumui? Ir kuo publika nusikalto scenoje nuobodžiaujantiems atlikėjams, kai, ateidama būtent tokia proga ir būtent šios muzikos klausytis, tikisi išgirsti geriausią rezultatą, bet gauna pusėtiną?
Kūrinys, kurį, prisipažinsiu, girdėjau pirmą kartą, nors sukurtas jis 1989 m. ir buvo įrašytas dar į vinilinę plokštelę, truputį netipiškas dabartiniam V. Bartuliui. Pirmą kartą gyvai šio kompozitoriaus muziką - kūrinį „I like Vivaldi" - išgirdau berods 1993 m. per Muzikinio veiksmo festivalį. Per šį laiką girdėta muzika nenutolo nuo pirmojo įspūdžio: žaidimas su tonalumu, populiariosios muzikos elementais, net banalumu tapo neatskiriamu V. Bartulio muzikos bruožu. O Requiem parodo modernistinį V. Bartulį, su ilga, tylia, kupina pauzių, „neefektinga" kūrinio pradžia „Requiem aeternam". Vėliau skamba gan „dygių" sąskambių muzika, kurią paprastai tikėtumeisi išgirsti iš labiau avangardizmu besižavinčio autoriaus.
Opusas yra bartuliškai teatrališkas - muzika su daug „charakterių": vienokia, sunki, tįsi yra dalis „Requiem aeternam", kitokia - infernališkai virtuoziška, net truputį estradiška – „Dies irae", dar kitokia - tik varinių pučiamųjų tarsi gedulingoje eisenoje grojama „Processio" (atliko pučiamųjų orkestro „Trimitas" muzikantai, vyr. dirigentas Ugnius Vaiginis). Vykusiai naudojamas skaidrus berniukų choro skambesys (dainavo „Ąžuoliukas", meno vadovas Vytautas Miškinis). Neabejotina, kad viena iš tradicijų, lėmusių kompozitoriaus pasirinkimą savajam Requiem naudoti berniukų chorą, atėjo iš V. Bartulio kompozicijos profesoriaus Eduardo Balsio oratorijos „Nelieskite mėlyno gaublio". Juolab kad E. Balsio opusas – irgi savotiškas requiem Antrojo pasaulinio karo aukoms. Dar vienas kūrinys, su kuriuo norisi lyginti V. Bartulio opusą – Benjamino Britteno „Karo requiem" su keliais chorais (tarp jų ir berniukų) ir solistais.
Puikiai pasirodė Kauno valstybinis choras (meno vadovas Petras Bingelis), solistai Sandra Janušaitė, Vaidas Vyšniauskas, Egidijus Dauskurdis, dirigentas Robertas Šervenikas, kuriam įvairialypes dalis pavyko sujungti į visumą. Kūrinio pabaigoje skambėjo anonsuose žadėtoji sirena, saikingai garsiai ir nelabai ilgai. Publika plojo atsistojusi - gal autoriui, gal norėdama pabrėžti koncerto progos rimtį, o gal savo abejingumą įveikusiems atlikėjams..."
Baletas „Barbora Radvilaitė" pagal Stasio Vainiūno, Arvydo Malcio ir kitų kompozitorių muziką
Gegužės 27, 28 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko Anželikos Cholinos baleto „Barbora Radvilaitė" premjera. Baleto „garso takelyje" skamba Stasio Vainiūno „Sutartinė", op. 35, bei visos keturios Simfonijos cis-moll, op. 27, dalys (Sostenuto, Presto con fuoco, Andante non troppo, Allegro), tik atliekamos skirtingose baleto vietose. Taip pat - Arvydo Malcio „Tavęs nujautimo" (Simfonijos Nr. 1) fragmentai bei visas „Ekscentriškasis bolero", tapęs pagrindu išplėtotai medžioklės scenai.
(Taip pat balete panaudoti Palestrinos, Britteno, Góreckio, Giulio Caccini, Respighi ir Monteverdi kūriniai).
Apie premjerą savaitraštyje „Literatūra ir menas" rašė Audronė Žiūraitytė („Efektingo rėmo paskirtis - naujas lietuviškas baletas Barbora Radvilaitė", 2011-06-17), aptarusi ir nacionalinio baleto klausimą:
„[...] Ar galime baletą vienareikšmiškai sieti su kokiu nors, pavyzdžiui, tautiniu identitetu, kuris nacionaliniais vadinamuose teatruose (ir LNOBT) yra pageidaujamas? Juk baletas, kaip sintetinis žanras, skatina kultūrų sąveiką, nes choreografas, libretininkas, kompozitorius, scenografas ir kiti jo kūrėjai dažnai yra iš skirtingų kultūrų. [...]
Baleto žanras niekada nebuvo itin populiarus tarp lietuvių kompozitorių, nors būta čia ir pakilimų. Jaučiame talentingų choreografų stygių, nors yra įsimintinų, lietuviškais vadinamų, šios srities darbų. Tik jų, kaip ir mūsų, – nedaug. Choreografus dažniau įkvepia literatūra, mitologiniai, populiarūs, „universalūs" siužetai nei specialiai sukurta „baletinė" muzika. Be LNOBT pastatytų baletų „Makbetas" (Osvaldo Balakausko muzika. - Antena), „Medėja" (Antano Rekašiaus muzika. – Antena), „Dezdemona" (Anatolijaus Šenderovo muzika. - Antena), galima išskirti lietuvių choreografų ypač mėgstamus, net pasikartojančius siužetus: Jurijaus Smorigino – „Albos namai", „Sulamita", [...] Anželikos Cholinos – „Romeo ir Džuljeta", „Karmen", „Otelas", „Bernardos Albos namai", dabar ir [...] netikėta 2011 m. gegužės 27 d. premjera „Barbora Radvilaitė". Pastaroji tema 2002 m. jau naudota J. Smorigino bendrame „Vilniaus baleto" ir Valstybinio jaunimo teatro dramos ir šokio sintezės spektaklyje „Barboros Radvilaitės testamentas".
Muziką šiems spektakliams choreografai pasirenka patys, savo reikmėms pritaiko įvairių stilių ir žanrų muziką. Šiandien, kuriant baletą, choreografas ir kompozitorius vis rečiau bendradarbiauja. Ši tradicija, kuria pasižymėjo vientisos stilistikos pokario baletai, iš dalies ir A. Rekašiaus veikalai, nyksta. Baletas, kaip muzikos žanras, tampa neaktualus. Bet ir pasaulyje, pasikartosiu, talentingas teatro choreografas, turintis įvairių sugebėjimų ir tarpdisciplininį išsilavinimą – ne toks dažnas ir... labai brangus. [...]
Lietuvos baleto problemas energingai ėmėsi spręsti darbščioji ir idėjų kupina A. Cholina, teigdama nenorinti gyventi vien svetimų šalių istorijomis, kai turime tokią ryškią savąją! „Noriu, kad baleto siužetas konkuruotų su kitais klasika tapusiais libretais ir reprezentuotų mūsų šalį, Lietuvą, iš pačios gražiausios pusės", – teatro žurnalui „Bravissimo" teigė choreografė. Užsimota plačiai, svariai, įgyvendinta laiku. Tik A. Cholina per kelis mėnesius, matyt, sugeba didžiajai scenai parengti įspūdingos 3 valandų (su viena pertrauka) trukmės spektaklį. Galime pasidžiaugti. Bet ar tai ne vienintelis naujo pastatymo privalumas, drauge tapęs ir trūkumu, nes premjera prailgo.
Nei geriausias scenarijus, nei muzika, nei dekoracijos, jau savaime vertingi ar net vertingesni už choreografiją, negali sukurti baleto esmės. Pagrindiniu baleto meno vertinimo kriterijumi laikau visavertę choreografinę išraišką. Vizualumas baletui turi didžiausią krūvį, už suvokimo ribų galintį palikti kitas sudedamąsias jo dalis, net muziką. Dėl komunikacijos su plačiąja auditorija choreografai, pasitelkdami žinomus autorius, meistriškai manipuliuoja jų muzika, neretai, priklausomai nuo konteksto, suteikdami jai banalumo. [...]
Muzikinis rėmas (baleto kūrėjų terminas) įspūdingas, ypač kuriamas gyvai. Diriguojant Robertui Šervenikui, teatro orkestrui teko garbė ir atsakomybė sugroti, o chorui (vadovas Č. Radžiūnas) ir solistei J. Stupnianek sudainuoti, mūsų teatre retai skambančius įvairių epochų, stilių žinomų autorių kūrinius ar jų fragmentus. Tai padaryta profesionaliai, įtikinamai, tik kartais per daug stiprinant garsą. Bet dėl to veiksmas scenoje netapo dramatiškesnis, gyvesnis, gal net atvirkščiai. Nesuvienyta choreografinės minties, muzika skambėjo, o kartais griaudėjo tarsi tuščioje erdvėje, stebindama stilistiniu margumu – S. Vainiūnas, G. P. da Palestrina, B. Brittenas, A. Malcys, H. M. Góreckis, G. Caccini's. Ne tik muzikologui, bet ir nepatyrusiam klausytojui tai buvo tam tikras išbandymas, kurį pakelti įmanoma tik pateikus adekvačią, pageidautina - labiau glaustą ir drauge plėtojamą vizualią intrigą. Ją iš dalies kūrė ganėtinai santūrūs (tik nežinia ar patogūs judėti) Juozo Statkevičiaus sumodeliuoti 450 kostiumai, kurių „demonstravimo" kulminacija (skambant G. Caccini „Ave Maria") tapo gražia suknia puoštos Barboros (Beata Molytė), tapusios karaliene, pasirodymas. Tai motyvuota, nes, istorikų teigimu, apdarams, papuošalams (ypač perlams) Barbora skyrė didelį dėmesį. Bet epizodas atsiduria už baleto žanro ribų jau vien dėl to, kad su tokia suknia šokti neįmanoma. Tai, kaip ir keletas kitų baleto scenų, priminė „gyvuosius paveikslus". Dirigento R. Šerveniko lūkesčiai, kad klausytojai pamatys, o žiūrovai išgirs tai, ko siekė spektaklio statytojai, pasitvirtino tik iš dalies. [...]
Kai kuriuos baletus be išlygų vadiname lietuviškais („Jūratė ir Kastytis", „Eglė žalčių karalienė", „Baltaragio malūnas", „Amžinai gyvi"), bet J. Smorigino „Paskutiniųjų pagonių apeigų" (1989) „lietuviškumas" nepriimtinas, nes neatitinka profesionalių vertybinių kriterijų. Lietuviškumą balete (kultūrinio tapatumo prasme) suvokiu kaip individualiai suformuotą, įvairias meno šakas įtraukiančią kontekstualią vertybių visumą, jų sankaupą. „Barbora Radvilaitė", parodydama lietuviško baleto problemas, drauge priminė jį egzistuojant.
Įsimintino Jonui Katakinui skirto vakaro „Mano baletas..." paveikta dar pacituosiu primarijų: „Patirties ir žinių esame sukaupę nemažai, tik dar nemokame jų surinkti į vieną. O vertėtų. Reikės kada nors pradėti gyventi iš to, ką turime. Gal kada nors sukursime ką nors, ką galėsime pavadinti lietuvių baletu."
Lietuviška muzika XV Tarptautiniame Thomo Manno festivalyje Nidoje
Liepos 9-17 d. Nidoje vyko XV Tarptautinis Thomo Manno festivalis. Jame tradiciškai nuskambėjo festivalio užsakymo sukurto opuso premjera - šį kartą tai buvo Osvaldo Balakausko „Čiurlionio metai". Taip pat surengtas monografinis kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus (1884-1941) kūrinių koncertas, koncertų programas puošė M. K. Čiurlionio kompozicijos.
Savaitraštyje „7 meno dienos" (2011-07-22) renginį apžvelgė Jūratė Katinaitė („Gimtosios Europos iliuzija ar viltis?"):
„ [..] Emigracijoje turbūt Mannui negalėjo net sapnuotis, kad jo prarastas vasarnamis Lietuvai atgavus neprikausomybę bus restauruotas, kad čia bus įkurtas muziejus bei jo vardu pavadintas kultūros centras, ėmęs rengti ambicingą menų festivalį. Šitie dalykai jam patiktų, kaip patiktų ir XV tarptautinio Thomo Manno festivalio tema „Gimtoji Europa", nors epigrafu pasirinkta ne jo, o Czeslawo Miloszo 1959 m. Paryžiuje, egzilyje išleisto eseistikos rinkinio pavadinimas. [...]
Šiųmetė festivalio muzikos programa tęsia kultūrinių atodangų tradiciją, atliepdama skausmingų europietiškųjų patirčių ir praradimų temą. Kukli Nidos Evangelikų liuteronų bažnyčia per 15 festivalio gyvavimo metų tapo vieta, kur dažnai pirmąsyk suskamba lig tol Lietuvoje negirdėti arba pamiršti kūriniai. Tai vertingiausias muzikos programos dėmuo, kurį įgyvendinti nėra lengva. Dėl kuklaus biudžeto retai kada festivalyje pasirodo užsienio muzikantai, tad Lietuvos atlikėjams tenka prisiimti kartais itin ambicingus uždavinius, kurių didžiumą šįmet pavyko profesionaliai įgyvendinti, kai kur stokota stilistinės nuovokos. [...]
Liepos 9 d. festivalio pradžios koncerte pirmąsyk čia pasirodė Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas violončelininko Mindaugo Bačkaus. Per nepilnus porą jo vadovavimo metų orkestras ūgtelėjo, ėmėsi įvairesnio repertuaro. Nidoje savo pasirodymą muzikantai pradėjo Luigi Boccherini Koncertu violončelei ir orkestrui Nr. 7 G-dur, o užbaigė Mahlerio Adagietto iš Simfonijos Nr. 5 cis-moll. [...]
Be minėtų kūrinių orkestras drauge su pianistu Daumantu Kirilausku atliko naują Osvaldo Balakausko kūrnį „Čiurlionio metai", sukurtą festivalio užsakymu. Žinant kompozitoriaus deklaruojamą neprielankumą bet kokioms programinėms nuorodoms pavadinimo nereikėtų sureikšminti ir ieškoti kokių nors muzikinių idėjų bendrystės su Čiurlioniu. Tad išgirdome tipišką balakauskišką, aktyviai ritmizuotą orkestrinę faktūrą, inkrustuotą improvizacinio pobūdžio fortepijono partija, primenančia apie kompozitoriaus viso gyvenimo aistrą džiazui. Vien iš tolo užmetus akį į solisto gaidas ant fortepijono akivaizdu, kad improvizacinė laisvė čia tik iliuzija klausytojui: smulkiai išrašytas muzikinis tekstas pianistui - rimtas darbas. [...]
Kitą vakarą (liepos 11 d.) koncerte, skirtame M. K. Čiurlionio ir Mahlerio mirties šimtosioms metinėms, Kirilauskas sukauptai, filosofiškai paskambino keletą vėlyvųjų Čiurlionio opusų, tuo primindamas, kad yra gilus, puikus šios muzikos interpretatorius dar nuo savo ryškaus pasirodymo Tarptautiniame M. K. Čiurlionio pianistų konkurse 1991 m. Koncertą pratęsė dainininkė Asta Krikščniūnaitė, kartu su pianiste Audrone Kisieliūte subtiliai atlikusi keletą Mahlerio dainų. [...]
Čiurlionio Fuga Kyrie bei ne itin rūpestingai atliktomis keliomis liaudies dainų išdailomis šio koncerto programą papildė nuolatinis festivalio dalyvis, kamerinis choras „Aidija", vadovaujamas Romualdo Gražinio. Gražus siekis buvo publikai pateikti ir itin retai skambančias originalias šio kompozitoriaus dainas „Lapas pageltęs nukrinta" bei „ Naktis tamsi". Tačiau jei chorui trūksta pajėgų ir profesionalumo, geriau buvo šios idėjos atsisakyti. [...]
Liepos 13 d. koncertas buvo skirtas lietuvių klasiko Jurgio Karnavičiaus, labiausiai žinomo kaip operos „Gražina" autoriaus, kūrybai. Kompozitoriaus vaikaitis, pianistas Jurgis Karnavičius su dainininke Sigute Stonyte, smuikininke Rusne Mataityte ir violončelininku Edmundu Kulikausku pateikė pluoštą šio kompzitoriaus kamerinės muzikos, kuri suskambo lyg priekaištas. Visgi, ji nusipelno dažniau patekti į koncertų scenas. Ypač patrauklios pasirodė „Aidijos" kruopščiau nei kituose festivalio koncertuose parengtos liaudies dainų išdailos. Jos nė kiek nenusileidžia tokios pat stilistikos Stasio Šimkaus ar kitų amžininkų dainoms, tik kažkodėl atsidūrė chorvedžių dėmesio užribyje. Reikėtų šią apmaudžią klaidą kuo skubiau ištaisyti. [...]
Thomo Manno festivalis - originalus savo forma, įdomus reiškinys Lietuvos kultūros žemėlapyje, kur gimsta viltis, kad problemos gali būti ne tik iškeliamos, diskutuojamos, bet ir sprendžiamos. Kaip sakė žodžio programos viešnia, profesorė Irena Vaišvilaitė: „Viltis, kaip žinia, žvelgia už horizonto, tiki tuo, kas nematoma, ji stiepiasi link to, kas atrodo neįmanoma. Viltis iš tikro negali turėti geografinių koordinačių, bet ji įkvepia, sustiprina žmones ir apvalo jų veiksmus. Be vilties mes vargu ar galėtume gyventi, o jei galėtume, vargu ar tai būtų gyvenimas."
Parengė Beata Baublinskienė / Antena
