Edvardas Šumila

Kovo mėnuo: aš ir vėl Berlyne, šiuolaikinės muzikos festivalyje „Maerz Musik". Jis vyko kovo 17-25 d. Šįkart festivalio koncepcija remiasi dviem poliais (panašiai kaip pernai vykusiame „Gaidos" festivalyje) - tai Johnas Cage'as, šiais metais minimos jo 100-osios gimimo ir 20-osios mirties metinės, ir Wolfgangas Rihmas, švenčiantis 65-ąjį gimtadienį. Abu kompozitoriai drąsiai žengė savo kryptimis ir atstovauja visiškai skirtingoms stovykloms. Per metus nuo praeito „Maerz Musik" festivalio mažai kas pakito: tas pats jaudulys, koncertų vietos, netgi ta pati publika.

Pirma diena Berlyne prasidėjo tokiu pat įspūdingu „QuerKlang" jaunimo projektu, kaip ir praeitų metų festivalyje. Porą valandų pasivaikščioję „Unter der Linden" gatve atėjome į Berlyno filharmonijos kamerinę salę. Fojė mus pasitiko „QuerKlang" – žavu buvo stebėti šiuolaikinę muziką entuziastingai atliekančius vaikus. Po jų pasirodymo salėje griežė viena iš festivalio garsenybių – Arditti kvartetas. Kaip žinia, tai vienas garsiausių kvartetų pasaulyje, atliekančių šiuolaikinę muziką; jis yra svečiavęsis ir Lietuvoje. Nors kolektyvas groja labai puikiai, galbūt pasirinkti kūriniai, o gal įtaigos stoka koncertą pavertė gana vienodą ir nuobodų. Apskritai tai buvo vienas stilistiškai vientisiausių festivalio koncertų - tai jo privalumas, tačiau nepaisant atlikėjų disciplinos, precizikos ir įdomios programos, kažin ko pritrūko. Koncertas prasidėjo Terrio Jenningso Styginių kvartetu, parašytu 1960 m. Po maždaug pusę valandos trukusio kūrinio buvo paskelbta pertrauka. Išklausęs visą programą suvokiau, kad toks sprendimas buvo teisingas: kiekvienas kūrinys reikalavo vis kitokio klausymosi, tam tikro atsitraukimo, galbūt meditacijos. Jenningso kūrinys įvedė į savistabos būseną, ji būtina klausantis minimalistinės muzikos. Po pertraukos skambėjo La Monte Youngo penkių lakoniškų pjesių styginių kvartetui ciklas „On remembering a naiad". Pirmoje koncerto dalyje išklausęs Jenningso Kvartetą ir net „išsunkęs" iš klausymosi lašelį estetinio pasitenkinimo, dabar tikėjausi išgirsti kitokią muziką. Youngo kūrinys nuvylė šiuos lūkesčius, visos penkios pjesės skambėjo vienodai, buvo melancholiškos ir preciziškos. Nenorom pradėjau festivalį lyginti su pernykščiu „Maerz Musik" – šiųmetis atrodo lyg koks prigesęs, nuosaikus. Koncerto progamos sandara užkliuvo ne tik tą vakarą, ir kituose festivalio renginiuose ji kėlė klausimų. Kur magija? Žvelgiu į programėlę. Alvinas Lucier? Palaukite, bet aš jau girdėjau jį spalio mėnesį „Gaidos" festivalyje! Su visa pagarba festivalio metu susiburiančiam „Gaidos" ansambliui ir jų styginių kvarteto grupei turiu pripažinti, kad kūrinį „Navigations" Berlyne išgirdau kitaip. Muzikoje viskas paprasta – penkiolika minučių blaškymosi pustoniais ir ketvirtatoniais išsisukinėjant iš unisono, kurio taip verkiant laukia klausytojai. Aš jau nieko nebelaukiau... Jei jau taip, klausomės toliau. Gražu, kokybiška, tačiau vienoda. Ar tai šiųmetis „Maerz Musik"?..
Gana maloniai nustebino Stefano Scodanibbio - jis kaip europietis mums gal kiek artimesnis. Jo kūrinys pasirodė labai šviežiai. „Visas" susideda iš trijų epizodų, kiekvienas jų su sava dedikacija. Galbūt šviežumo suteikė kontrastai, juk prieš tai skambėję kūriniai jų stokojo, stebino ir išieškota kūrinio estetika. Dar viena pertrauka, už kurią jaučiausi dėkingas; buvo laiko susikaupti Cage'o kūriniui. „Music for four" man tapo tikra vakaro kulminacija ir vėl sužadino norą eiti į kitus koncertus. Kvarteto nariai išsidėstė skirtingose salės vietose – tai viena iš Cage'o mėgiamų gudrybių, kad ir klausytojai, ir patys muzikantai vieni nuo kitų atsiribotų. Gana sudėtinga išlaikyti dėmesį pusę valandos, bet į šią muziką tiesiog pasineri, nereikia nieko daugiau.
Po Arditti kvarteto koncerto – bėgte į Berghainą. Čia susidūriau su problemomis, kurios lydėjo visą festivalį. Koncertas vyko salėje, į kurią nuvykti iš Filharmonijos užtrunka maždaug pusvalandį, ji yra visai kitame miesto rajone: metro stotelės arti nėra, tik Potsdamo aikšėje, iki kurios vien eiti reikia apie 15 minučių (o ir Filharmonijos rūbinėje sugaišti...). Kita problema – bilietai. Kažkodėl tik vienas iš mūsų, rašančiųjų apie festivalį, gavo bilietą į šį koncertą, o man, vėlavus į jį pusvalandį, vos pavyko įsiprašyti. Šią pramoninę erdvę atsiminiau iš pernai metų, lyg ir buvusi gamykla – dabar naktinis klubas. Atmosfera visiškai kitokia nei Filharmonijoje. Teko išgirsti (nors ir ne nuo pradžių) Valerio Tricoli išplėstą Johno Cage'o „Williams Mix" versiją, kuri čia vadinosi „Williams Mix Extended". Išplėtimas nemenkas – nuo 4'15 iki 32'. Kūrinys prisodrintas elektronikos, didelė dažnių amplitudė, sakyčiau, akustinis smurtas klausytojo atžvilgiu, tiesiog invazija. Tačiau taip ir nesupratau, kodėl kaip medžiaga „išplėtimui" buvo pasirinktas būtent šis kūrinys. Vienas maloniausių festivalio momentų – koncertų programose vis įterpiami Mortono Feldmano „perliukai". Berghaine skambėjo jo kūrinys elektrinei gitarai „The Possibility of a New Work for Electric Guitar", kurio pirmasis atlikėjas buvo kompozitorius Christianas Wolfas iš „Sonic Arts Union" kompanijos. Tai lyg ir bandymai parašyti netipišką kūrinį elektrinei gitarai, primenantys Fausto Romitellio kūrinį „Trash TV Trance", tik Feldmano kūrinys intravertiškesnis; naujų galimybių ieškojimai derėjo su tiesiog gražiu skambėjimu. 1966-aisiais parašytas kurinys turi ir įdomią istoriją: jo partitūra buvo dingusi, o netikėtai atradus magnetinę juostą su įrašu, atkurta tik prieš du metus. Kitas skambėjęs kūrinys – Cage'o „Imaginary Landscape No. 5". Kūrinys skirtas 42-iems laisvai pasirinktiems fonografo įrašams. Šįkart vyravo senieji įrašai: ankstyvojo džiazo fragmentai, kabareto nuotrupos. Tokie kūriniai visada nuskamba patraukliai ir koncertuose maloniai sutinkami.
Tik kitą dieną teko išgirsti antrąją festivalio ašį atsovaujančią Wolfgango Rihmo muziką. Šių laikų Brahmsu vadinamas kompozitorius yra labai plačiai žinomas, vis dėlto nesu tokios muzikos gerbėjas. Rihmo muziką visada atpažinsi – ji labai komplikuota, sykiu – gryna ir nuolat pataikaujanti instinktyviam klausymuisi, asosiacijų žadinimui, apeliuojančių į vokišką kultūrinę atmintį. Tačiau ar tai nėra dirbtina? Dažnai suabejoji, ar tai yra kompozitoriaus tikrasis veidas. Pavyzdžiui, koncerto pabaigoje skambėjęs „Will Sound More Again" buvo žymiai įdomesnis nei kiti jo darbai, nes čia nesijuto noro būti „labai vokišku". „Will Sound More Again" nuskambėjo šviežiai, laisvai, regis, čia jau gali įžvelgti kompozitoriaus individualybę. O koncertas prasidėjo Georgo Brechto Antrąja simfonija – tai 5 penkios minutės žaidimo partitūros lapais. Gal norėta priminti, kad ne viską reikia priimti rimtai? Bet po jo – tipiška Rihmo partitūra „Versuchung" violončelei ir orkestrui. Visko labai daug - kontrapunktas, leitmotyvai, galų gale, visuma pradeda panešėti į koliažą. Manau, kultūrinį veidą galima parodyti ir kitaip, tokie kūriniai galbūt tėra noras įtikti filharmonijos lankytojams, kartais užklystantiems į šiuolaikinės muzikos koncertus. 65-erių metų sulaukęs kompozitorius jau surado savo kelią ir vargu ar keisis, surado ir savo klausytojus, tebūnie.
Įdomus Jameso Tenney'o kūrinys „Form 2", skirtas Johno Cage'o atminimui. Instrumentai išsklaidyti salėje, panašiai kaip ir kai kuriose Cage'o partitūrose. Kūrinys tarsi po truputį išauga, augmentuojasi iš tyliai tęsiamų, sekundomis slenkančių tonų, kol užsibaigia savotišku patosu. Viskas nuoseklu, gan paprasta ir gražu, o instrumentų išdėstymas šįkart pasitarnavo labiau akustiškai nei fiziniam atlikėjų atribojimui vienas nuo kito. Ir vėlgi, visai kas kita – Emmanuelio Nuneso „Improvisation I". Koncerto kontekste turėjęs užimti vietą šalia Rihmo krypties, kompozitorius vistik turi savitą veidą. Koncerto pabaigoje nuskambėjo dar vienas, jau žymiai įdomesnis Rihmo opusas „Will Sound More Again" – norėtųsi išgirsti daugiau tokių kompozitoriaus kūrinių.
Kitos dienos koncertas jau persikėlė į didžiąją Berlyno filharmonijos salę. Koncerte ir vėl – du Wolfgango Rihmo opusai. Vakarą pradėjęs „3. Doppelgesang" puikiai tiko filharmonijos atmosferai, virtuoziškas, ekspresyvus, itin kompleksiškas. Solistų su(si)reikšminimas čia dvelkė romantizmu: panašių sąsajų ir taikymosi prie tokio muzikos supratimo ir taip jos klausančios auditorijos gausu šio kompozitoriaus kūryboje. Vis dėlto nenoriu sumenkinti kompozitoriaus darbo ir reikšmės, jo meistriškumą, kompozicinės technikos ir orkestruotės įgūdžius sunku nuvertinti. Negalima nepastebėti ir dramaturgijos išmanymo, logiško jos plėtojimo. Visada galima nujausti, kada kūrinys pasieks kulminaciją, kada pasibaigs. Galbūt tai taip pat yra reliktai, bet to dažnai pasigendu šiuolaikinių kompozitorių opusuose. Po šio kūrinio – tikra atgaiva. Ne kas kita, o vienas žymiausių Mortono Feldmano kūrinių „Coptic Light". Stengiausi klausyti be išankstinio nusistatymo, nes šį opusą ypač mėgstu. Kiekvienas instrumentas - tarsi sraigtelis didžiuliame mechanizme, kurie įsipina į bendrą audinį. Malonumas klausytis, o Baden-Badeno ir Freiburgo simfoninis orkestras, vadovaujamas Lotharo Zagroseko, kūrinį atliko pasigėrėtinai. Feldmano „Coptic Light" atlikimas buvo vienas tų įvykių, kurių labiausiai lauki važiuodamas į tarptautinį festivalį. Po pertraukos grįžus į salę, scena dar buvo ruošiama Christiano Wolffo kūriniui „John, David" orkestrui ir mušamiesiems. Jais grojo Robyna Schulkowsky. Kompozicijoje solistė su orkestru tarsi susijungė į vienį, dirbantį viena kryptimi. Į pabaigą kūrinys šiek tiek išsisemia, nors virsmų žymiai daugiau nei, pavyzdžiui, „Coptic Light" arba kurioje nors Cage'o partitūroje. Koncerto pabaigoje skambėjo Rihmo „Magma" dideliam orkestrui, kurio sudėtyje buvo ir vargonai. Kūrinys parašytas gan seniai, 1973-aisais, tad kiek nustebino jo pasirinkimas finalui. Muzika kėlė daug triukšmo, tačiau kažko pristigo. Kūrinys kiek priminė maksimalistiškas XX a. vidurio partitūras su daugybe medžiagos, kurią ausimis sunku identifikuoti. Tačiau šiame dideliame triukšmę (kai kurie žmonės vietomis užsikimšdavo ausis) norisi išgirsti sonoristinius darinius: garsų visuma vietomis buvo diferencijuota, vietomis – chaotiška. Koncertas baigėsi tuomet, kai prasidėjo kitas – Berghaine, į kurį suspėti nebebuvo galimybių. Labai gaila, kad organizatoriai niekaip neišsprendė šios problemos.
Kita dieną veikmas persikėlė į „Berliner Festspiele". Išskirtinis dėmesys teko „Sonic Arts Union" grupei, ypač vienam iš jos narių – Alvinui Lucier. Apie jį buvo rodomas dokumentinis filmas „No Ideas But in Things" (režisierė Viola Rusche). Puikus amerikietiškojo stiliaus filmas, kiek primenantis filmus apie Johną Cage'ą, o ir pats kompozitorius, regis, jį šiek tiek mėgdžioja, nes jų koncepcijos ir kūrybos principai panašūs. Filmas tapo puikia įžanga į po jo sekusį koncertą, kuris tęsėsi itin ilgai. Koncertas pavadintas „Sonic Arts (Re)Union", nes čia susirinko ir savo kūrybą pristatė buvę šios grupės įkūrėjai ir nariai – Robertas Ashley's, Davidas Berhmanas, Alvinas Lucier ir Gordonas Mumma. Ant scenos stovėjo stalas, du mikrofonai ir stiklinė vandens. Pasirodė ir pats Ashley's su popieriaus lapais, išgirdęs plojimus kiek sutriko, bet pradėjo skaityti. Tiems, kas bent kartą matė jo TV operas ar kitus darbus, reginys buvo pažįstamas. Balsas primena kokios nors regioninės Amerikos televizijos žinių pranešėją. Skaitydamas jis tarsi žaidžia su klausytojų sąmone, nes kiekvienas sakinys atrodo prasmingas, bet klausantis 20 minučių supranti, kad tai tik žodžių žaismas ir rimtumo iliuzija: taip užmušama žodžių prasmė ir ausis ima girdėti tembrą, intonacijas. Manau, tai nuostabu, nors iš pirmo žvilgsnio toks performansas gali pasirodyti panašesnis į slemą ar anekdotų skaitymą. Toliau – Gordonas Mumma ir jo fortepijoninės miniatiūros. Su Daanu Vandewalle'iu jis atliko „Construction 4 Hands". Tai lakoniška, su chronometru skambinama kompozicija, mat ji įsprausta į konkrečius laiko rėmus. Regis, iš visų „Sonic Arts Union" narių Mumma yra nuosaikiausias ir tradiciškiausias. Vandewalle'iui skambinant ciklą „With Dedications", kompozitorius skaitė dedikacijas. Kiekviena pjesė charakteringa, kelianti vaizdinių asociacijų, tačiau ciklas atrodė truputį pasenęs ir vargu ar galintis kuo nors praturtinti klausytojų patirtį. Visuma priminė žavų rečitalį jaukioje atmosferoje, kai betarpiškai bendraujama su publika.
Alvinas Lucier pateikė du kūrinius. Pirmasis iš jų „Slices" violončelei ir orkestro įrašui buvo gana monotoniškas. Tai bene naujausias kompozitoriaus opusas, tačiau ryškesniais ieškojimais, deja, nepasižymėjo. Kitas skambėjęs kūrinys – kultinis „Music for Solo Performer". Jį atliko pats kompozitorius, prie savo galvos prijungęs daviklius, kurie fiksuodami smegenų skleidžiamą alfa spinduliuotę perduoda signalus įvairiems perkusiniams instrumentams. Kūrinys įdomus, tačiau daugiau smalsumo sumetimais. Iš esmės tai tik tam tikros smegenų veiklos išraiška garsais. Nors skamba intriguojančiai, tačiau skambėdamas 20 minučių prailgsta. Nemažą dalį Alvino Lucier kūrinių galima laikyti kontraversiškais, tačiau dažniausiai jie įdomūs savaip – idėjiškai ar akustiškai.
Galiausiai išgirdome Davido Behrmano kūrinius, jų laukti išties buvo verta. Pirmasis – „Wave Train" fortepijonui ir elektronikai iškart sudomino, išsiskyrė savitu skambesiu, meditatyvumu. Kitas kūrinys – „Long Throw" paruoštam fortepijonui, violončelei, trimitui ir elektronikai. Kompozicija iškart pagauna, elektronika ir fortepijonas kuria savotišką, kiek ambientinį skambesį. Regis, viskas taip, kaip ir turėtų būti. Kiek užsitęsęs koncertas vis dėlto pasirodė bene geriausias ir įdomiausias festivalio renginys.
Kitos dienos, paskutinės iš mano praleistų Berlyne, koncertai buvo skirti chorinei muzikai. Sofijos bažnyčioje (Sophienkirche) vykęs koncertas buvo blankokas. Pirmiausia išgirdome Wolfgango Rihmo „Fragmenta Passionis" – ankstyvos kompozitoriaus jaunystės kūrinys. Kaip sako pavadinimas, tai Pasijos tekstų fragmentai. Kompozicija niekuomet iki tol nebuvo atlikta, neaišku, kodėl įtraukta ir į šiųmetį festivalį, nes šešiolikamečio Rihmo kūrinys tiesiog pristinga „svorio" skambėti aktualios muzikos festivalyje. Panašiai galėčiau pasisakyti ir apie kitą skambėjusį kūrinį, parašytą... 1636 m. Tai Heinricho Shützo „Musicalische Exequien". Įdėja atlikti senosios muzikos kūrinį šiuolaikinės muzikos festivalyje gal ir įdomi, bet šiuo atveju nebuvo iki galo atskleista ir vertė spėlioti apie koncerto programos „užkamšymą" tradiciniu RIAS kamerinio choro repertuaru. Padėties nepataisė ir trečiasis kūrinys, Rihmo „Sieben Passions-Texte". Žinoma, šis opusas gerokai brandesnis, subtilesnis, ne toks eklektiškas nei kompozitoriaus jaunystės darbas, tačiau įpatingo įspūdžio taipogi nepaliko. Deja, paskutiniu festivalyje girdėtu Rihmo kūriniu teko nusivilti. Atlikimas kokybe taip pat neimponavo.
Vėliau „Radialsystem V" salėje vykusiame koncerte buvo atliktas Sergejaus Newskio „Autland", muzikinis teatras šešiems solistams ir kameriniam chorui. Atlikėjus vertėtų pagirti, kūrinys ypač sudėtingas techniškai ir tiek choras, tiek jam dirigavęs Titusas Engelis puikiai susitvarkė. Klausydama kūrinio vis laukiau kažin kokio svarbaus įvykio, bet viskas taip ir liko blanku, nepaisant techninės meistrystės demonstravimo. Geriausiai nuskambėjo Ockeghemo moteto citata, nors ji pasirodė visiškai atribota nuo visumos.
Paskutinė diena festivalyje pasirodė gan blanki, tačiau neturėjau progos apsilankyti baigiamajame koncerte. Festivaliui šįkart labai trūko direktoriaus Matthiaso Osterwoldo aktyvesnio dalyvavimo, jis pasirodydavo tik epizodiškai ir kalbėdavo labai nenorom. Pasigedau išsamaus jo esė festivalio leidinyje, kur dėmesys sutelktas tik į dviejų kompozitorių Cage'o ir Rihmo pristatymą. Regis, festivalis prarado visumą, koncepciją. Gal kaltas temos pasirinkimas, nes išskirti, kas jame svarbiausia, darosi sunku. Ką norėjo pasakyti festivalio organizatoriai? Dėkojame jiems už pluoštą gerų koncertų, tačiau laukiame kai ko gilesnio.