Lietuvių muzika „Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje"
„Tarptautinė kompozitorių tribūna" (Internatonal Rostrum of Composers) - vienas prestižiškiausių šiuolaikinės muzikos renginių. Tai „Tarptautinės muzikos tarybos" (International Music Council) organizuojamas ir UNESCO remiamas šiuolaikinės muzikos radijo įrašų forumas, rengiamas nuo 1954 metų. Jo tikslas - propaguoti nacionalinę muziką, atkreipti šiuolaikinės muzikos autoritetų (agentų, leidėjų, festivalių rengėjų, transliuotojų) dėmesį į mažai žinomus kompozitorius, suteikti lygias galimybes tiek didžiųjų valstybių (turinčių kelis šimtus ar tūkstančius aktyviai kuriančių kompozitorių), tiek mažųjų kraštų nacionalinės muzikos sklaidai. Tradiciškai kasmet šalims atstovaujantys delegatai susirinkdavo UNESCO būstinėje Paryžiuje, tačiau pastarąjį dešimtmetį „Tarptautinė kompozitorių tribūna" dažnai vieši kitose šalyse, globojama nacionalinių transliuotojų. 2000 m. - Amsterdame, 2003 ir 2005 m. - Vienoje, 2008 - Dubline. 2010 metų renginys vyks Lisabonoje, remiant Portugalijos radijui.
Delegatai pateikia savo šalies kompozitorių kūrinių įrašus, kurių bendra trukmė negali viršyti 35 min. Po keturias dienas trukusių perklausų delegatai balais vertina kūrinius. Pagal surinktų balų skaičių išrenkami geriausi kūriniai bendroje ir jaunųjų kompozitorių (iki 30 metų) kategorijose, taip pat 9 rekomenduojami transliuoti kūriniai bendroje kategorijoje ir 2 - jaunųjų kompozitorių kategorijoje. Visi kiti „Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje" pristatyti kūriniai taip pat patenka į tarptautinį nacionalinių radijo stočių tinklą. Pavyzdžiui, 2007 metais pateikti kūriniai iš viso skambėjo per 700 kartų, kai kurie net 35 šalyse. Stengiamasi propaguoti ne tik įrašus, bet ir organizuoti tų kūrinių atlikimą. Be to, kompozitoriai gali gauti užsakymą užsienyje, o jų kūriniai patekti į tarptautinių šiuolaikinės muzikos festivalių programas.
Lietuvoje „Gaidos" festivalyje yra skambėję „Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje" aukštus balus pelnę Lepo Sumeros (Estija), Dianos Rotaru (Rumunija), Helenos Tulvės (Estija), Santos Ratnnieces (Latvija) ir kitų autorių kūriniai. Lietuvos deleguoti Broniaus Kutavičiaus, Ramintos Šerkšnytės, Onutės Narbutaitės, Vytauto V. Jurgučio kūriniai po „Tribūnos" buvo atlikti festivaliuose Lenkijoje, Kanadoje, Vokietijoje, Latvijoje, Švedijoje. „Tarptautinę kompozitorių tribūną" aktyviai remia ir propaguoja Lietuvos radijas, forume pristatytus įrašus transliuoja Lietuvos radijo programa „Klasika".
Nors Lietuvos radijas šiame forume dalyvauja nuo 1996 metų, tačiau prireikė nemažai laiko, kol kitų kraštų delegatai atkreipė dėmesį į lietuvišką muziką. Viena vertus, susiduriame su lietuviškos ir baltiškos muzikos įvaizdžiais, kurie anaiptol nėra tapatūs. Daugeliui menkai pažįstančių lietuvių muziką ar iš viso jos negirdėjusiems delegatams Lietuva neatsiejama nuo savo šiaurinių kaimynių Latvijos ir Estijos. O tie kraštai, kaip žinia, naujosios muzikos žemėlapiuose pažymėti Peterio Vaskso, Arvo Pärto, Erkki-Sven Tüüro ženklais. Deja, nė vienas žymesnių lietuvių kompozitorių nespėjo įšokti į paskutinį disidentų traukinio vagoną, kuris būtų „ištempęs" lietuvių muziką į erdvesnius politinius peronus ir uždėjęs kurį nors - tarkime, Broniaus Kutavičiaus ar Osvaldo Balakausko - stiliaus ženklą prasiplėtusios Europos muzikos žemėlapyje. Esu tikra, ir dabar dar smagiai riedėtume sulipę į tą vagoną, kaip kad sėkmingai dunksi estiškojo traukinio „a la Pärt" ratai. Tai kas, kad į estų naujosios muzikos lyderes išsiveržusios Helena'os Tulve's muzika labiau atliepia prancūzų spektrinės muzikos tradiciją nei piartiškąjį „tintinabuli", inercijos dėsnis vis tiek puikiai suveikia. Nors politikoje Baltijos šalys suvokiamas kaip ekonominis-politinis-kultūrinis regionas, lietuvių muzika sėkmingiau sietųsi su lenkiškomis tradicijomis. 7-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kuomet ne vienas lietuvių kompozitorius lankėsi „Varšuvos rudenyse", mūsų krašto muzikos panorama gerokai pakito, veikiama tiek bendrų festivalio nuotaikų, tiek konkrečių lenkų kompozitorių - Witoldo Lutsławskio ir Krzysztofo Pendereckio - kūrybos. Tačiau Žečpospolitos faktorius „Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje" neveiksnus. Lenkų naujosios muzikos garvežys seniai nurūko ambicingai lenktyniaudamas su ramiai ir saugiai (kad nepasakius, tingiai) riedančiais vokiečių ar prancūzų traukiniais.
Suprantama, šito konteksto nežinantiems „Tarptautinės kompozitorių tribūnos" delegatams klausantis vienos iš Baltijos „sesių" - Lietuvos - muzikos, iškildavo tapatumo klausimas. Ką jie girdėjo, ir ko galėjo tikėtis iš lietuviškos muzikos prieš gerą dešimtmetį? Tuomet „Tribūnoje" triumfavo itin meistriškai sukomponuoti, „gerai padaryti" instrumentiniai, daugiausia simfoniniai kūriniai, energinga, kinetinė muzika, dažnai akivaizdžiai atstovaujanti kokiai nors ryškiai avangardo ar post-avangardo mokyklai. Ir tai suprantama - forumas dažniausiai vyksta Paryžiuje, IRCAM'o, kurio eksperimentinės muzikos studijose tobulinosi nemaža dalis „Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje" pristatomų kūrinių autorių, pašonėje. Lietuviški kūriniai su jiems būdingu prigimtiniu lyriškumu, dažnai melancholišku ar rezignaciniu atspalviu neatlaikydavo tokio aukšto technologinio pilotažo ir likdavo patyrusių radijo delegatų interesų užribyje. Nenorėčiau, kad skaitytojui pirštųsi išvada, kad lietuvių kompozitoriai buvo mažaraščiai ir atsilikę nuo naujausių muzikos madų. Tiesa ta, kad sovietmečio izoliacija sukūrė kitonišką kultūros kontekstą, ir lietuvių, kaip ir daugelio kitų Rytų Europos kraštų, kompozitoriai jautė ir kūrė kiek kitaip nei jų kolegos Paryžiuje ar Štutgarte, tad „Tribūnos" delegatams lietuvių muzika vis dar atrodė šiek tiek „šostakoviška" arba vis dar neperserganti senstelėjusiu minimalizmu, arba perdėm virkaujanti, arba tiesiog kitokia. Žodžiu, „Tarptautinės kompozitorių tribūnos" senbuviai rezervuotai vertino forumo naujokių šalių muziką
Tačiau per dešimtmetį pakito ir lietuvių muzikos panorama, ir „Tarptautinės kompozitorių tribūnos" vertybės. Užaugo nauja kompozitorių karta, lygia greta su savo bendraamžiais kituose kraštuose dalyvaujanti tuose pačiuose meistriškumo kursuose, forumuose. Jie savo kūrybą suvokia tarptautiniame kontekste ir mažai sieja su tautiniu. Tačiau lietuviškas pėdsakas vis tiek paženklina jų partitūras - tai grynai muzikinis, susijęs su mokykla ir tradicija, tai bendresnis, kultūrinis, sietinas su tautinio charakterio archetipais. Tai, manyčiau, ir buvo V. Jurgučio, R. Šerkšnytės, M. Baranausko ir U. Giedraitytės kūrinių sėkmės laidas - šiuolaikiškas kontekstas ir truputis tautinio prieskonio. Ne be talento, žinoma.
Kita vertus, „Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje" per dešimtmetį irgi pūstelėjo kitokių vertybinių vėjų. Tai susiję su platesniu kultūriniu-politiniu klimatu. Karai Jugoslavijoje, Irake, Rugsėjo 11-osios išpuolis, globalizacija ir dar daugelis mūsų laiko problemų krečia pasaulį, žadina naujas „išsigelbėjimo" idėjas ir kreipia humanistinę ir kūrybinę mintį idealistiškesnių dalykų link. Tai liudija ir pakitusios vertybės muzikoje, kurias atspindi „Tarptautinės kompozitorių tribūnos" rezultatai. 1999 m. Onutės Narbutaitės „Sinfonia col triangolo" nesulaukė delegatų susidomėjimo, o panašios stilistikos meditatyvi, elegiška „Melodija alyvų sode" 2004 m. pagal balus užėmė antrąją vietą. Arba porą metų iš eilės į lyderius išsiveržę poetiški latvių choriniai opusai. Prieš 10 metų chorinė muzika „Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje" būtų nuskambėjusi kaip visiškas anachronizmas. Galbūt jau galime prakalbti ir apie Rytų Europos muzikos įtaką Vakarams kaip apie gaivališkesnį, ne tokį struktūruotą, technologizuotą ir todėl gaivesnį meninį gurkšnį?
Paradoksalu, tačiau gilias muzikos tradicijas ir didžiulę nacionalinės muzikos įvairovę turinčios kai kurios Vakarų šalys kartais pristato užsienio kompozitorių kūrinius. Nors „Tarptautinės kompozitorių tribūnos" idėja - propaguoti nacionalinę muziką, ieškoti naujų talentų, keistis informacija ir įrašais, tačiau varžybų akcentas pastaraisiais metais akivaizdžiai sureikšmintas. Tad kas svarbiau: suteikti galimybę savo šalies kūrėjams, ar žvalgytis potencialių nugalėtojų bet kur? Kol mažosios šalys ieško ryškesnių kūrinių iš keliolikos ar keliasdešimties savo krašto kompozitorių naujausios kūrybos, austrai ir prancūzai dairosi laureatų tolyn, apeidami tūkstančius savo kraštų kompozitorių. Kita vertus, Vakarų šalyse yra daug reziduojančių kitų šalių, kontinentų kompozitorių, kurie tampa tos šalies kultūros dalimi, jų kūriniai įrašomi radijo studijose, tad taip jie patenka į „Tarptautinės kompozitorių tribūnos" prodiuserių akiratį. Vakaruose sąvoka „nacionalinė muzika" ar „nacionalinė kultūra" turi kiek kitokį turinį, ji vis mažiau siejama su etnine kūrėjo kilme. Visgi, norėtųsi tikėti, kad ateityje „Tarptautinė kompozitorių tribūna" nevirs radijo stočių varžybomis, kur neišvengiamai laimi didesnis ir turtingesnis.
2009-ųjų „Tarptautinė kompozitorių tribūna" Paryžiuje Lietuvai buvo kol kas sėkmingiausia. Pirmąsyk mūsų šaliai atstovaujantis kūrinys buvo išrinktas geriausiu jaunųjų kompozitorių kategorijoje. Tai Justės Janulytės chorinis opusas „Aquarelle", kurį Lietuvos radijas įrašė 2007 metų „Gaidos" festivalyje. Kūrinį atliko Estijos filharmonijos choras, diriguojamas Paulio Hillierio. Kūrinį pristačiusi Lietuvos delegatė Jūratė Katinaitė buvo apdovanota UNESCO Picasso-Miro medaliu, o Justė Janulytė gavo tarptautinės muzikos tarybos ir Prancūzijos radijo bendrą užsakymą sukurti kamerinį kūrinį. Naujojo kūrinio premjera, kurį atliks ansamblis „Orchestrutopica", įvyks 2010 metų birželio 4 dieną Lisabonoje 2010 metų „Tarptautinės kompozitorių tribūnos" metu.
Jūratė Katinaitė
„Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje" išrinkti ir rekomenduojami transliuoti lietuvių kompozitorių kūriniai:
2004 m. (Paryžius)
Onutės Narbutaitės „Melodija alyvų sode" - rekomenduojamas bendroje kategorijoje
Mariaus Baranausko „Kalbėjimas" - rekomenduojamas jaunųjų kompozitorių kategorijoje
2005 m. (Viena)
Ramintos Šerkšnytės „Sūkurys" - rekomenduojamas bendroje ir jaunųjų kompozitorių kategorijose
2006 m. (Paryžius)
Vytauto V. Jurgučio „Terra tecta" - rekomenduojamas jaunųjų kompozitorių kategorijoje
2007 m. (Paryžius)
Ugnės Giedraitytės „Panneau" - rekomenduojamas jaunųjų kompozitorių kategorijoje
2009 m. (Paryžius)
Justės Janulytės „Aquarelle"- išrinktasis jaunųjų kompozitorių kategorijoje
